Čekai

Pačioje Čekijoje gyvena apie 9 246 000 čekų, 2007 m.), taip pat jų gyvena Slovakijoje (apie 53 000 žm.) – JAV (apie 550 000 žm.), Kanadoje (apie 55 000 žm.), Vokietijoje (apie 27 000 žm.), Austrijoje ir kitur. Iš viso apie 10,4 mln. žmonių. Priklauso vakarų slavų arealui.

Kalba čekų kalba. Tikinčiųjų dauguma katalikai, yra evangelikų liuteronų, čekų brolių. Pagrindiniai tradiciniai verslai: žemdirbystė (javai, cukriniai runkeliai, apyniai, daržovės), gyvulininkystė (galvijai, avys, ožkos, kiaulės, paukščiai), sodininkystė. Amatai: stiklo, keramikos, fajanso dirbinių gamyba, pynimas, siuvinėjimas. Garsėja čekų aludariai. XX a. pabaigoje dauguma čekų dirbo pramonės ir prekybos įmonėse, paslaugų sferoje, tarnautojais.

Išsiskiria tradicinė Moravijos istorinės srities kaimo kultūra. Išliko palyginti daug viduramžiais susikūrusių mažų miestų, turinčių iki 20 000 gyventojų. Iki XVIII a. kaime gyvenamieji namai buvo mediniai restiniai, virtuvės su duonkepe krosnimi ir kaminu. Dabartiniai tradiciniai kaimo trobesiai susideda iš trobos, virtuvės ir kamaros.

Šeima – mažoji. Ūkių žemė nedaloma, išlikęs majorato paprotys, tėvai ūkį perduoda vyriausiajam sūnui, kuris dalijasi su šeima pinigais ar dalimi derliaus. Garsėja vestuvių papročiais – vestuvinės kalbos spausdinamos jau nuo XVII a. Gausus folkloras – istorijos dainos ir padavimai, pasakos, baladės, dainos, šokiai – paplitusi čekų polka.

VI a.-VII a. slavų, daugiausia čekų, gentys asimiliavo dabartinės Čekijos teritorijoje gyvenusius keltus (bojus) ir germanus. Čekų tautai pradžią davė (Prahos) Čekijos kunigaikštystėje X a.-XI a. susiliejusios čekų ir moravų gentys. Nuo XIII a. plintanti vokiečių kultūra, nuo XVII a. pr. prievartinė germanizacija padarė didelę įtaką čekų dvasinės ir materialinės kultūros raidai. Čekų tautinė savimonė aktyviau pradėjo formuotis XVIII a. pab. – XIX a. pirmojoje pusėje.^[5]