Gyvulininkystė

Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II a. pr. m. e. pradžioje. Istoriniuose šaltiniuose arkliai, jaučiai, karvės, kiaulės, ožkos minimos nuo XI a. XVI–XVIII a. darbui naudoti arkliai ir jaučiai, tačiau XIX a. II pusėje galutinai buvo pereita prie arklių. Nuo XVI a. antroje pusėje įvykdytos Valakų reformos ir įvesto trilaukio ūkio iki XIX a. pabaigos Lietuvoje gyvulininkystė beveik jokios pažangos nepadarė.

Auginti galvijus paskatino valakų reforma (1557 m.). Jos įstatuose buvo nurodyta kiekviena kunigaikščio žemių palivarkui laikyti nemažiau kaip 20 karvių. Nemažai melžiamų karvių buvo privačiuose dvaruose. Po valakų reformos, padaugėjus dirvų, buvo siekiama didinti gyvulių skaičių ir dėl trąšų. Valstiečiai augino tų pačių rūšių gyvulius kaip ir dvarininkai.

Nuo XVIII a. antrosios pusės kai kurie dvarai pradėjo rūpintis galvijininkystės plėtimu bei galvijų veislių gerinimu. A. Tyzenhausas, valstybinių dvarų administratorius, sekdamas Vakarų Europos žemės ūkio naujovėmis, gabenosi į Lietuvą veislinių galvijų, steigė veterinarijos punktus, rūpinosi pašarinių žolių sėjimu, ragino dvarininkus mokytis gyvulininkystės dalykų. Veisliniai galvijai tuo metu buvo auginami I. Masalskio, Kosakovskių, Oginskių ir kt. dvaruose. XVIII–XIX a. ėmė plisti įvežtiniai smulkieji arkliai, atgabenti iš Vakarų Europos, ypač tinkantys traukti sunkius naujoviškus žemės ūkio padargus bei mašinas.

Labiau rūpintis galvijų produktyvumo didinimu buvo pradėta XIX a. viduryje, kai dvarininkai aktualiems ūkiniams klausimams spręsti pradėjo steigti žemės ūkio draugijas. Pirmoji žemės ūkio draugija buvo įsteigta 1832 m. Klaipėdoje. Draugija rūpinosi žemės ūkio dirbimu, pašarų auginimu ir gyvulininkystės gerinimu. Ji organizuodavo žemės ūkio produktų ir gyvulių parodas. Pirmoji paroda buvo organizuota 1846 m. Priekulėje. Vėliau žemės ūkio parodos vyko Budelkiemyje (1847 m.), Mišeikiuose (1849 m. ir 1857 m.), Priekulėje (1857 m.), Tauralaukyje (1857 m.). Parodose buvo demonstruojami geriausi gyvuliai ir išauginti žemdirbystės produktai. Lankytojai buvo supažindinami su gyvulių auginimo reikalavimais, jų šėrimo bei veterinarijos pagrindais.

Buvo auginamos nedidelio produktyvumo gyvulių veislės, gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų. Pagrindinė arklių veislė buvo žemaitukai, plačiai žinomi tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Vietiniai galvijai buvo žali, baltnugariai (juodmargiai su balta juosta per nugarą), šėmi (palši, rusvai pilki), pasitaikydavo baltų ir juodų. Vietinės kiaulės buvo baltos, deglos, rusvos, juodos. Vietinės šiurkščiavilnės avys buvo pilkos, juodos, rusvos.

Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje ir XX a. pradžioje imta gaminti rinkai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Vietinius galvijus imta gerinti juodmargių ir žalųjų veislių reproduktoriais, įvežtais iš Danijos, Švedijos ir Rytprūsių. Kiaulėms didžiausios įtakos turėjo anglų ir švedų didžiosios baltosios kiaulės. Vietinėms avims didžiausią įtaką padarė Rytprūsių ir Klaipėdos krašto juodgalvės avys. Žemaitijos arklių kokybei gerinti buvo įsteigtas žirgynas, įkurti kergimo punktai, iš užsienio įvežti reproduktoriai, daugiausia ardėnai iš Švedijos ir Belgijos, trakėnai bei Hanoverio arkliai.

Nuo 1923–1924 m. didėjo gyvulių ir jų produktų eksportas. Iki 1925 m. į Vokietiją buvo eksportuojamos gyvos riebios kiaulės, o nuo 1927 m. – bekonai į D. Britaniją. Pieno produktų eksporto didžiausią dalį sudarė sviestas, bet buvo eksportuojami sūriai bei pienas ir grietinė. Iš paukščių kiek daugiau pajamų davė žąsys jų buvo išvežama iki 854 000 (1932 m.).

Didžiausias nuosmukis dėl pasaulinės ekonominės krizės ir eksporto kvotų buvo 1934 m., o nuo 1935 m. gyvulių ir jų produktų išvežimas vėl pradėjo didėti.

Gyvulių supirkimą, perdirbimą ir eksportą tvarkė „Maisto“ akcinė bendrovė. Ji turėjo skerdyklas Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje. 1937 m. šios bendrovės akcinio kapitalo 69,8 % priklausė valstybei, o 30,2 % – ūkininkams ir kooperatyvų centrams. Krizės metais valstybė kiaulių augintojams nustatė palaikomąsias kainas.

II pasaulinis karas ir kolektyvizacija nusmukdė Lietuvos gyvulininkystę, buvo prarasta Vakarų rinka. Pagal galvijų ir kiaulių skaičių prieškarinis lygis pasiektas tik apie 1960 m., bet avių ir arklių skaičius toliau sparčiai mažėjo.

Padidėjus derlingumui ir įvežant nemažai koncentruotųjų pašarų (iki 1,5 mln. t) galvijų ir kiaulių skaičius buvo didinamas orientuojantis į veislinę gyvulininkystę. Lietuvos juodmargiai galvijai toliau buvo gerinami Olandijos, Vokietijos, Danijos, holšteinais, bei Britanijos fryzais, o žalieji – Danijos žalaisiais ir angelnais. Lietuvoje auginamų kiaulių 95 % sudaro Lietuvos baltosios. 27 % kiaulių buvo išauginama 32 kiaulininkystės kompleksuose, kiekviename iš jų auginama nuo 12 iki 54 tūkst. kiaulių per metus.

Paukštininkystė buvo plečiama dideliuose paukštynuose taikant industrines technologijas ir auginant įvairius krosus. Nemažai buvo auginama ančių, šiek tiek žąsų ir kalakutų. Auginami ir kailiniai žvėreliai (audinės, mėlynosios ir sibirinės lapės). Bandoma plėsti triušininkystę (Kalifornijos, šinšilų, didžiųjų milžinų veislių triušiai).

Veislėms tobulinti buvo sukurta gana efektyvi valstybinė veislininkystės sistema, kontroliavusi veislininkystės ūkių ir fermų darbą ir turėjusi du buliukų auginimo elevatorius, buliukų kontrolinio auginimo stotį, šešias kiaulių kontrolinio penėjimo stotis. Galvijininkystės veislininkystė rėmėsi dirbtinio sėklinimo stotimis. Kasmet iš Lietuvos buvo išvežama apie 60–70 tūkst. veislinių kiaulių, 30-–0 tūkst. telyčių, taip pat išvežama apie 40–50 % pagamintų mėsos ir pieno produktų.

XIX–XX a. Lietuvoje pašarams gabenti buvo trejopos priemonės: velkamosios, riedmeninės ir nešulinės.

Velkamosios – tai ryšiai, velkės, stūmos, grėbliai ir rogės, riedmeninės – keturračiai vežimai ir vežimėliai, dviračiai bei vienračiai vežimėliai, nešulinės – nešimas rykuose ir be jų (glėbyje, rieškučiose, saujoje). Nešimo prietaisai buvo specialūs (kastės, šakės, rezginės, doklai) ir universalios paskirties (maišai, maišės, rūbai, paklotas, vienlankės pintinės, indai).

XIX–XX a. iš velkamųjų priemonių pašarams gabenti vasarą buvo naudojami ryšiai, velkės ir grėbliai. Archaiškiausiu ryšiu laikoma panaši į velkes vytinė. Manyta, kad į tolimas šlapias pievas neverta nešiotis virvių ar vadelių ir jas ten pūdyti. Todėl vietoj buvo nukertamas liaunas aukštas berželis, nugenėjamos šakos, susukamas kamienas, ant jo klojamas šienas ir, suveržus kamieno galus, už jų žolė velkama į sausumą. Ruošiantis gabenti virve ar vadelėmis, jos būdavo pasiklojamos dvilinkos, apkraunamos žole ir, apjuosus suveržiamos perkišant galus per kilpą. Vytinę paprastai vilkdavo žmogus, o velkant virve ar vadelėmis dažniausiai buvo pasikinkomas arklys. Tokios šieno vilkimo priemonės naudotos iki XX a.

Grėblius pašarams vilkti valstiečiai naudojo šienaudami pievas ir pjaudami javus. Grėblius tik iš dalies galima priskirti prie velkamųjų priemonių, nes jie tiko ir kitiems darbams. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje valstiečių ūkiuose buvo trijų rūšių grėblių: paprastųjų, didžiųjų rankinių (plačiųjų) ir arklinių. Paprastaisiais ir plačiaisiais grėbliais buvo velkamas šienas iš šlapių pievų pakraščių.

Arklines grėbiamąsias, kuriomis šienas, o XX a. ir įvairūs palaidi javai buvo velkami į krūvas, feodalizmo laikotarpiu Lietuvoje turėjo tik nedaugelis. Jos paprastai būdavo atvežtos iš užsienio. Antai savaitraščio „Kurjer Wilenski“ žemės ūkio apžvalgininkas T. Snarskis, 1860 m. aprašydamas padėtį Gardino, Kauno, Minsko ir Vilniaus gubernijų dvaruose, užsiminė, kad buvusio Trakų maršalkos Severino Remerio dvare buvo išbandyta garsaus lenkų konstruktoriaus Lilpopo fabriko (Varšuva) gamybos grėbiamoji, kuria šieną sugrėbdavo ir sutraukdavo į krūvas.

XIX–XX a. skirtingos pašarų rūšys retai kada gyvuliams būdavo duodamos grynos. Dažniausiai juos perdirbdavo: smulkindavo, maišydavo, brinkydavo, plikydavo, ir šutindavo.

Susmulkinti stambūs pašarai (šiaudai, žolė) vadinami kapojais. Kapojus gamindavo stambius pašarus kapojant kirviais, pjaunant namų gamybos mašina, vadinama kapojine ir fabrikine mašina, vadinama akseline. Ten, kur kapojai gyvuliams būdavo duodami dažniau, jau XVIII a. būta specialų įrengimų. XIX a. antrojoje pusėje kapojinių gana daug buvo valstiečių ūkiuose. namų darbo kapojinės buvo įvairios: vienos pjovė rankeną nuspaudžiant, kitos – sukant. Pirmąsias sudarė dvi pagrindinės dalys: peilis ir ožys, ant kurio pjaustomi pašarai. Lietuvoje labiausiai paplito dalginės kapojinės: pašaras ant ožio būdavo pjaustomas nudėvėta dalgio geležte.

Namų gamybos sukamas kapojines turėjo tik kai kurie valstiečiai, gyvuliams šerti ruošiantys daug kapojų.

Fabrikinės kapojinės mašinos – akselinės – Lietuvoje greičiausiai ėmė plisti tik XIX a., nors pavieniai darbininkai jas galėjo įsigyti ir anksčiau. XIX a. viduryje jų buvo dar mažai, jas propagavo ūkinė literatūra.

Baudžiavos laikotarpiu Lietuvos dvaruose maisto produktus ruošė atitinkamo amato išmokyti baudžiauninkai. Stambieji dvarininkai turėjo specialiai įrengtas pienines, sūrines, ledaines ir kt. Valstiečiai pieną laikydavo puodynėse negyvenamoje namo patalpoje, vadinamoje kamaroje. Sviestą mušdavo ir sūrius darydavo virtuvėje.

Sviestas buvo gaminamas iš nusistovėjusios grietinės, nugraibytos nuo ramiai laikyto inde pieno paviršiaus. Dažniausiai grietinėlę surinkdavo iš kelių pieno melžimų, ją suraugindavo ir moliniame inde sukdavo mediniu šaukštu, kol pasirodydavo sviesto grūdeliai. Toks sviesto gamybos būdas tenkino valstiečius, kurie turėjo mažai pieno, o dvaruose, kur pieno palyginti buvo daug, šis sviesto gamybos būdas buvo negreitas ir sunkus. Todėl jau XVIII a. dvaruose buvo pradėtos naudoti įvairios medinės sviesto muštokės. Dažniausiai Lietuvoje jos buvo statinėlės formos. Supilta į muštokę grietinė buvo plakama ant ilgo koto pritvirtintu kryžoku (tai dvi kryžmai sukaltos lentelės), kol susidarydavo sviesto grūdeliai. Nusunkti sviesto grūdeliai būdavo plaunami šaltu vandeniu, pasūdomi ir supresuojami (suminkomi) atskirame inde. Taip pagamintas sviestas buvo laikomas kamarose arba ledainėse. XIX a. sviesto muštokėse sviestą gamino jau daugelis valstiečių.

Dvaruose ir valstiečių namuose buvo gaminami sūriai. Žemaitijoje ir Užnemunėje valstiečiai dažniausiai jį gamindavo iš saldaus virinto pieno, primaišydami kiaušinių ir įvairių prieskonių (druskos, petražolių, kmynų), vadinamąjį saldų sūrį. Kitose Lietuvos vietovėse paplito rūgštus varškės sūris, kuris buvo gaminamas iš rūgštaus pieno, pridedant grietinės ir kmynų, o kartais ir kiaušinių. Vienu ir kitu atveju sutrauktas pienas supilamas į trikampį drobinį maišelį, vadinamąjį sūrmaišį kuris buvo pakabinamas nuvarvėti, o po to spaudžiamas sūrspaudžiais. Suspaustą sūrį buvo galima tuojau vartoti, norint išlaikyti ilgesniam laikui, jis būdavo džiovinamas prieš saulę ar prie krosnies. Taip buvo pagaminamas džiovintas sūris. Pailgi trikampiai sūriai Lietuvoje pradėti gaminti tik XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus naudoti sūrspaudžius (anksčiau sūriai buvo gaminami apvalūs).

Dauguma fabrikinių akselinių XIX a. į Lietuvą greičiausiai pateko iš Lenkijos, kur jos angliškų mašinų pavyzdžiu buvo gaminamos jau nuo 1805 m. Palyginus Rusijos ir Lenkijos 1879 m. akselinių gamybos apimtį, matyti, kad Lenkijos produkcija sudarė 347,9 % Rusijos produkcijos. Be abejo, prie lenkiškų akselinių plitimo Lietuvoje prisidėjo ir nuo seno susiklostę valstybiniai kontaktai bei reklama to meto Lietuvos periodikoje lenkų kalba.

Kapitalizmo raida Lietuvoje skatino plėsti prekinę gyvulininkystę, gerinti ir racionaliau panaudoti pašarų bazę. Dalginėmis kapojinėmis susmulkinti buvo ilgas, varginantis darbas, todėl akselines ėmė įsigyti ne tik dvarininkai, bet ir įvairaus ekonominio pajėgumo valstiečiai.

Anksčiausiai akselines pradėjo įsigyti Pietvakarių Lietuvos valstiečiai. XX a. pradžioje jos plito Pietryčių, kiek vėliau – Rytų Lietuvoje. 1930 m. daugiausia akselinių 100 ha naudmenų teko Šilutės (8,09), Marijampolės (6,64), Vilkaviškio (6,52), Seinų (6,43), Pagėgių (6,36), Alytaus (5,64) apskritims.

Lietuvos pramonininkai greit prisitaikė prie žemės ūkio poreikių ir jau XIX a. pabaigoje Kaune N. Rekošo fabrikas „Minerva“ pradėjo gaminti kelių tipų akselines. Vis dėlto XX a. Lietuvoje akselinių mašinų gamybos apimtis dar buvo nedidelė: oficialios statistikos duomenimis, 1932 m. pagaminta 326, 1934 m. – 138, 1936 m. – 209, 1937 m. – 355 akselinės. 1928–1930 m. daugiausia jų buvo įvežta iš Vokietijos ir Lenkijos, 1931, 1932 ir 1935 m. – iš Tarybų Sąjungos, 1936–1937 – iš Estijos. Importas, nors ir ne nuosekliai, mažėjo: 1928 m. įvežtos 1555 akselinės kainavo 221000 litų, tuo tarpu 1933–1937 m., t. y. per penkerius metus, importuota 624 už 50000 litų.

Buvo kelios importo sumažėjimo priežastys. Pirma, XX a. trečiajame dešimtmetyje daugelis didesnį gyvulių skaičių laikiusiųjų, iš jų ir vidutinių valstiečių, jau turėjo akselines. Antra, plintant pašariniams šakniavaisiams, kapojų buvo pjaustoma mažiau, o kai kuriuose stambiuosiuose, ypač Pietvakarių Lietuvos, ūkiuose išviso nustota jais šerti.

Jau XIX a. dvaruose buvo bandoma šakniavaisius smulkinti mašinomis. 1862 m. T. Snarskis rašė, kad R. Jasinskio Akmenos dvare (Vilniaus apskr.) nuplautos žalios daržovės smulkintos į ratą įtaisytais peiliais. XX a. pradžioje fabrikinių smulkintuvų pradėjo atsirasti Klaipėdos krašte ir vakarinės Užnemunės pasiturinčių valstiečių ūkiuose. Tuo metu Vakarų Lietuvoje, kur auginta gana daug pašarinių runkelių, vadinamąsias burokmales ėmė darytis patys valstiečiai. Pagal darbinės dalies konstrukciją išskiriami du jų tipai; su cilindrine ir plokščia tarka. Tokios burokmalės buvo naudojamos iki XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio.

XIX a. pradžioje kai kurios pašaro rūšys – kapojai, pelai, šakniavaisiai, rečiau grūdai, sėlenos – buvo plikinamos, kad taupiau susinaudotų, noriau juos gyvuliai ėstų, o šeriant miežiniais pelais, kad nepakenktų gyvuliams. XIX a. viduryje dvaruose buvo pradėta kapojus plikinti ir fermentuoti. Tam reikėjo sudėtingų įrengimų ir specialios patalpos. XIX a. įrengimai pašarams šutinti ir virinti buvo kai kuriuose Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Zarasų apskričių dvaruose.

Pirmoji gyvulininkystės mokykla dvarininko J. Ivanavičiaus pastangomis įsteigta 1891 m. Pagojaus dvare Kelmės valsčiuje, 1910 m. perkelta į grafo D. Zubovo dvarą Bubiuose. Prieš I pasaulinį karą Lietuvoje veikė 8 ž. ū. mokyklos. 1937 m. Lietuvoje gyvulininkystės mokslo žinias skleidė Žemės ūkio akademija Dotnuvoje (1925 m.), Veterinarijos akademija Kaune (nuo 1936 m.), Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės mokykla (nuo 1925 m.), Belvederio aukštesnioji pienininkystės mokykla (nuo 1926 m.). Kai kurie tiriamieji darbai buvo atliekami Žemės ūkio akademijos Gyvulininkystės katedroje bei Kvietiškio kiaulių kontrolinio penėjimo stotyje (netoli Marijampolės).

Gyvulininkystė paplitusi visose šalyse.
1992 m. pasaulyje buvo (mln.):

• 1275 galvijų,
• 819 kiaulių,
• 1143 avių.

Didelę dalį Europos ir Š. Amerikos šalių, Australijos, N. Zelandijos gyvulių sudaro labai produktyvios veislės.

Pasaulinė gyvulininkystės produktų gamyba 1992 m.:

• mėsos 170 mln. t (daugiausia JAV),
• pieno 467,8 mln. t,
• kiaušinių 31,1 mlrd. (daugiausia Kinijoje),
• vilnų 29,9 mln. t (daugiausia Australijoje).

Spartėja gyvulininkystės produktų gamybos specializacija ir koncentracija, ji vis labiau intensyvinama. Daugelis ūkių įvairiose šalyse skerdimo kondicijos kiaules (iki 100 kg) užaugina per 6–7 mėn., jų priesvorio 1 kg suvartojama ~4 pašarinius vienetus, galvijų prieauglis vis dažniau skerdžiamas iki 18 mėn. amžiaus (jo masė iki 400 kg ir daugiau; 1 kg priesvorio suvartojama 6,5–7 pašariniai vienetai). Vis daugiau primelžiama pieno, pvz., Danijoje 1992 m. iš karvės per metus primelžta vid. 6000 kg. Gyvulininkystės vystymąsį spartina grūdų ūkio plėtimas, pasaulinės pašarinių grūdų prekybos didėjimas.

Į pasaulinę rinką kasmet patiekiama ~3 mln. galvijų (Europoje daugiausia jų eksportuoja Airija, Danija, Amerikoje – Kanada, Meksika). Kiaulėmis plačiausiai prekiaujama Europoje (daugiausiai jų eksportuoja Danija, Švedija, Bulgarija, Vengrija, Lenkija). Iš 2 mln. tonų šviežios mėsos, kuri kasmet patenka į pasaulinę rinką, 42 % sudaro jautiena ir veršiena, 20 % – aviena (~1/2 jautienos ir veršienos teikia Argentina ir Urugvajus, ~1/3 – Australija ir N. Zelandija; avienos daugiausia teikia Australija ir N. Zelandija). Kiauliena ir paukštiena daugiausia eksportuojama į to paties kontinento šalis. Sviesto daugiausia eksportuoja Australija ir N. Zelandija. Kiaušiniais paprastai prekiauja gretimos šalys (Europoje jų daugiausia eksportuoja Nyderlandai ir Danija).

Daugiau skaitykite straipsnyje Gyvulininkystės aplinkosauginis poveikis

Gyvulininkystės įtaka aplinkai yra vienas aštriausių klausimų žemės ūkio politikoje. 2006 metų lapkritį Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija išleido pranešimą^[1], teigiantį, kad gyvulininkystė pagamina daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (18 % visų antropogeninių šiltnamio dujų) nei visos pasaulio transporto priemonės kartu paėmus (13,5 %)^[2], jų tarpe 9 % viso pasaulio anglies dioksido dujų, 65 % azoto suboksido, 37 % metano dujų ir 67 % amoniako. Pranešime įvardinami ir kiti faktai: šiuo metu gyvūnų auginimui yra naudojama 30 proc. Žemės sausumos ir 70 proc. dirbamos žemės; ši pramonė yra pagrindinis vandens taršos šaltinis, be to ir didžiausia vandens išteklių naudotoja; gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje. Pranešime teigiama, jog nesiėmus jokių radikalių priemonių, grėsmė iki 2050-ųjų gali padvigubėti, kadangi didės mėsos ir kitų gyvūninių produktų poreikis. Kitais tyrimais taip pat įrodyta, kad gyvūninės kilmės produktai reikalauja didelių energijos sąnaudų.^[3]

1997 m. Lietuvoje mokymu ir mokslu, susijusiu su gyvulininkyste, užsiėmė Lietuvos veterinarijos akademija (Kaune), Lietuvos žemės ūkio universitetas (Kaune), 11 aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų bei 41 ž. ū. mokykla. Trys aukštesniosios ž. ū. mokyklos specializuotos gyvulininkystei, kitose dėstomi gyvulininkystės pagrindai. Fermų mechanizacijos klausimus sprendžia Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institutas (Raudondvaryje prie Kauno), Gyvulių ligų problemas tiria Veterinarijos institutas (Kaišiadoryse), gyvulininkystės produktų perdirbimą – Maisto institutas (Kaune), gyvulininkystės ekonomikos problemas tiria Agrarinės ekonomikos institutas, tačiau pagrindinis gyvulininkystės mokslinio tyrimo darbas sukoncentruotas Gyvulininkystės institute (Baisogaloje). Čia tiriama galvijų, kiaulių, arklių, avių, paukščių veisimas, laikymas ir šėrimas, gerinamos Lietuvos gyvulių veislės, saugomas jų genofondas, ieškoma ekologiškai švarių, energiją taupančių gyvulių laikymo technologijų, tiriamas vietinių pašarų efektyvumas.

• Arklininkystė
• Asilininkystė
• Avininkystė
• Bitininkystė
• Elnininkystė
• Galvijininkystė
• Kiaulininkystė
• Kupranugarininkystė
• Mulininkystė
• Ožkininkystė
• Paukštininkystė
• Šunininkystė
• Triušininkystė
• Žuvininkystė
• Žvėrininkystė