Vilniaus taboras

54°37′37″ š. pl. 25°15′58″ r. ilg. / 54.62694°š. pl. 25.26611°r. ilg. / 54.62694; 25.26611

Vilniaus (Kirtimų) taboras – čigonų (romų) taboras, kuris buvo įsikūręs Vilniaus pietiniame pakraštyje, Naujininkų seniūnijoje, Kirtimų mikrorajone. Tai buvo didžiausias ir seniausias Lietuvos taboras, didžiausios čigonų koncentracijos vieta Baltijos šalyse.

Taborą sudarė trys dalys – Aukštutinis (Viršutinis) taboras, įsikūręs Čigonų gatvėje, Užusienio miško apsuptyje, Žemutinis (Apatinis) taboras, įsikūręs Meistrų gatvės gale, prie geležinkelio atšakos ir kitapus Vilniaus–Lydos geležinkelio esantis Rodūnios kelio taboras. Aukštutinis taboras susidarė apie 1956 m., priėmus sėslumo įstatymus; jame gyveno leči romai – vietiniai Lietuvos ir Lenkijos romai. Žemutiniame tabore gyveno kotliarai, apie 1947 m. atsikraustę iš Moldavijos. Greta stovi Kirtimų geležinkelio stotis, atvyksta 3 ir 4 maršrutų autobusai.

Tabore 2016 m. buvo apie 80 gyvenamųjų būstų. Seniau jų skaičius siekė apie 100. Visi jie pastatyti nelegaliai. Vienintelis legalus namas buvo mūrinis daugiabutis Žemutiniame tabore. 2005 m. ten buvo registruota 511 žmonių.^[1] Taboras pasižymėjo skurdžiomis gyvenimo sąlygomis, garsėjo kaip prekybos narkotikais (heroinu) centras. Aukštutinis taboras buvo tvarkingesnis, ten gyvenantys čigonai buvo katalikai. Dalis namų turėjo elektrą, veikė palydovinė televizija. Žemutinis taboras, kuriame gyveno čigonai stačiatikiai, buvo skurdesnis, sudarytas iš keliolikos trobesių.^[2]

2020 m. panaikintas. Dalis teritorijos bus skirta sandėliavimui, logistikai, o likusi išliks valstybiniu mišku.^[3]