Vasco da Gama

Vaskas da Gama port. Vasco da Gama
Gimė	1460 m. Sinesas, Alentežas, Portugalija
Mirė	1524 m. gruodžio 24 d. (64 metai) Kočis, Indija
Palaidotas (-a)	Šv. Jeronimo vienuolynas
Veikla	portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas.
Vikiteka	Vasco da Gama

Vaskas da Gama (port. Vasco da Gama, 1460 m.^{[1][2][3][4][5][6]} Sinesas, Alentežas, Portugalija - 1524 m. gruodžio 24 d. Kočis, Indija) – portugalų jūrininkas, jūrų kelio iš Europos į Indiją atradėjas.^[7][8]

Vaskas da Gama gimė 1460 m. Sinese, nedideliame uoste Alentežo provincijoje. Nedaug žinoma apie jo jaunystę. Pagal Antonijų de Limą, Vaskas da Gama kilo iš aukšto luomo šeimos, kuri minima jau 1166 m., nors apie vyrišką liniją be „baltų dėmių“ žinoma nuo 1280 m., iki Alvaro da Gamos, kurio palikuonis buvo jo tėvas Estevanas da Gama. Jis ėjo Sineso alkaldo (valdytojo) ir teisėjo pareigas. Vasko da Gamos mama, Isabelė Sodra, buvo anglė. Vaskas buvo jų trečiasis sūnus (vyriausiasis buvo Paulas da Gama). Kaip didikas, taip pat alkaldo ir teisėjo sūnus, Vaskas gavo aukštąjį išsilavinimą Lisabonoje, kurioje praleido jaunystę. 1484 m. tapo jūrininku. Žinoma, kad tarp 1484 m. ir 1492 m. studijavo astronomiją ir navigaciją Evoros mokykloje. 1492 m. vadovavo Portugalijos kolonijos gynybai nuo Prancūzijos Gvianos krantuose.

XV a. Portugalijos navigacijos mokykla daug prisidėjo prie žinių apie Afrikos krantus. Visa tai XV a. gale baigėsi Afrikos apiplaukimu ir kelio į Indiją aplink Afriką atradimu. Indija tuo metu buvo turtinga įvairių prieskonių.

1488 m. Bartolomėjus Diasas grįžo iš kelionės po pietinius Afrikos krantus, kuriuos pavadino Buržo kyšuliu (paskui pavadinimas pakeistas Gerosios Vilties kyšuliu), pasiekė Fish River upę (dabar Pietų Afrikos Respublika), o Pedro de Corvilhã išplaukė iš Indijos ir pasiekė trasą, kuria iš kitos buvo plaukęs B. Diasas. Teliko tas dvi trasas sujungti į vieną.

Šita užduotis buvo patikėta Vasko tėvui Estevão da Gama, tačiau šis mirė dar neprasidėjus pasiruošimui. Tada ekspedicijos vadovu buvo paskirtas jo sūnus Vaskas. Jis išplaukė 1497 m. liepos 8 d. su „Santa Maria de Belém“, iš Lisabonos uosto, netoli Ermida do Restelo koplyčios, pastatytos Henriko Jūrininko. Toje koplyčioje Vaskas da Gama ir jo įgula meldėsi naktį prieš išplaukimą, siekdami įamžinti jūrų kelio į Indiją atradimą. Vaskas da Gama paliko Lisaboną su keturiais laivais (Sao Gabriel, Sao Rafael, Berrio ir São Miguel) ir 160 žmonių įgula (kai kurie šaltiniai nurodo 170 žmonių skaičių), kurioje būta nemažai kalinių.

Kelionė vedė per Atlantą, Kanarų ir Žaliojo Kyšulio salas. Nors dalis kelio iki Gerosios Vilties kyšulio buvo jau žinoma, kelionė nebuvo lengva. V. da Gama turėjo malšinti maištus, kovoti su didelėmis audromis ir skorbutu, alinusiu įgulą. Gruodžio 16 d. įgula praplaukė pro Fish River ir plaukė per nežinomus europiečiams vandenis. Krantas, pro kurį praplaukė per Kalėdas, buvo pavadintas Natalija (vėliau Natalis). Sausio mėnesį pasiekė dabartinį Mozambiką, kontroliuojamą arabų rytinėje Afrikos pusėje ir priklausiusį Indijos vandenyno prekybos tinklui. Būdamas taip toli, V. da Gama pasamdė Malindyje (dab. Kenija) vedlį, kuris nuvedė ekspediciją toliau iki Kalikuto pietvakariniuose Indijos krantuose (1498 m. gegužės 20 d.). Vietiniai arabų pirkliai V. da Gamą sutiko labai priešiškai. Galop jis gavo tam tikrų nuolaidų, bet turėjo plaukti be perspėjimo po to, kai Kalikuto radža bandė jį priversti palikti visas prekes kaip užstatą. V. da Gama sulaikė prekes ir paliko keletą portugalų su pavedimu vykdyti prekybą (faktoriją).

Grįžtant atgal, nemažai įgulos narių mirė nuo skorbuto. Portugaliją pasiekė tik 55 žmonės. Grįžęs į Portugaliją 1499 m. rugsėjį, V. da Gama buvo gausiai apdovanotas kaip žmogus, kuriam pavyko iki galo įgyvendinti planą, kurio realizacija truko 8 metus. Gavo „Indijos jūrų admirolo“ titulą, ir 1502 m. vasario 12 d. vėl išplaukė į Indiją su 20 karinių laivų įtvirtinti Portugalijos interesų ir atverti lengvesnio kelio prekėms. Ten prieš dvejus metus buvo išsiųstas Pedras Alvaresas Kabralis (per savo kelionę atrado Braziliją), kuris pranešęs, kad įgula Indijoje išžudyta ar išvyta, susidūrusi su Kalikuto ir arabų pirklių pasipriešinimu.

Vaskas da Gama užėmė rytų Afrikos arabų uostą Kilvą (dab. Tanzanija), kuris buvo panaudotas Portugalijos laivų palaikymui. V. da Gama vykdė piratinę veiklą prieš arabų prekybos laivus, sumušė Kalikuto flotilę, kurią sudarė 29 laivai, ir galiausiai užėmė patį uostą. Gavo vertingą prekybinę vietą ir didelį grobį, kas jam užtikrino išimtinį Portugalijos karūnos pripažinimą. Grįžęs į Portugaliją, gavo drąsiojo titulą Vidigueira ir žemes, priklausančias Bragansos karališkai šeimai.

Įgavęs reputaciją kaip mokantis „pataisyti“ problemas atsirandančias Indijoje, Vaskas buvo ten dar kartą pasiųstas 1524 m., kad pakeistų nekompetentingą portugalų gyvenvietės vicekaralių Eduardą de Menezesą, tačiau atplaukęs į Kalikutą netrukus mirė. Buvo palaidotas pirmojoje Indijos bažnyčioje (šv. Pranciškaus bažnyčia Kočine), o 1539 m. jo palaikai perkelti į Portugaliją ir palaidoti Vidigeiroje (Sinesas).

V. da Gama, kaip niekas po Henriko Jūrininko, prisidėjo prie Portugalijos kolonijinės sėkmės. Pirmoji kelionė į Indiją, jo veržlumas ir politika, taip pat karinė jėga sustiprino Portugalijos prekybines pozicijas Indijos vandenyne. Jūrų kelio atradimas į Indiją aplenkiant arabų šalis atėmė iš arabų prekybos su Indija monopolį. Tarp bendraamžininkų Vaskas da Gama tapo labai populiarus, jo nuopelnus apdainavo poetai ir keliaujantys dainininkai. Portugališka liaudies epopėja Lusiada, parašyta Luís de Camões, iš dalies skirta Vaskui da Gamai.