Rimantas Šulskis

Rimantas Antanas Šulskis (1943 m. liepos 3 d. Kaune – 1995 m. rugsėjo 12 d. Kaune) – Lietuvos skulptorius.

1963 m. baigė Kauno 2-ąją vidurinę mokyklą. Dirbo Kauno „Pramprojekte“. 1964–1967 m. tarnavo sovietinėje kariuomenėje. 1967–1968 m. dirbo Kauno pramonės ir statybos projektavimo institute techniku – braižytoju.

1968–1974 m. studijavo Valstybinio dailės instituto Vaizduojamosios dailės fakultete, Skulptūros katedroje. 1974 m. baigė studijas įgydamas dailininko skulptoriaus – pedagogo kvalifikaciją. 1975–1989 m. dirbo Kauno vaikų meno mokykloje. 1991 m. pristatytas Nacionalinei premijai.

Ilgą laiką neturėjo normalios dirbtuvės: dirbo senoje pinigų kalykloje Šančiuose, nešildomoje patalpoje. Sunkiomis, beveik neįmanomomis sąlygomis dirbęs ir dėl to praradęs sveikatą, skulptorius sunkiai susirgo. Nepaisydamas vis laibiau progresuojančios ligos, kūrė mažųjų formų skulptūrą, grafiką, piešinius. 1995 m. išsekintas varginančių dializės procedūrų, jas ignoruoja ir miršta.

Siekiant išsaugoti skulptoriaus kūrybinį palikimą įsteigtas skulptoriaus R. Šulskio pramos fondas. [1]

R. A. Šulskis – vienas originaliausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos skulptorių, išsiskiriantis labai individualizuota meninio mąstymo maniera bei išraiška. Jis išrado ir ištobulino unikalią vario kalstymo techniką, kuri yra originali tiek Lietuvos, tiek pasauliniame mene. Menininkas taip pat kūrė grafiką, tačiau tiek jo skulptūra, tiek monotipijos ir piešiniai, vis dar nėra plačiai žinomi ir tinkamai įvertinti.

Sovietmečiu menininkas ir jo kūryba oficialiosios meno kritikos buvo ignoruojamas, dailininkas retai gaudavo galimybių eksponuoti savo kurinius, neturėjo elementarių darbo sąlygų – dirbo nekūrenamame drėgname pusrūsyje.

Dailininko kūryba šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste išsiskiria originalumu, technikos neįprastumu, stulbinančia plastine jėga bei iškalbingumu. Jo darbuose susipina senieji mitologiniai pagoniški archetipai ir krikščioniški bibliniai simboliai, pereinantys į filosofinius būties apmąstymus. Kai kurie meno žinovai tvirtina, kad R. A. Šulskio kūryba – unikalus atvejis Europos, o gal net ir pasaulinėje dailėje.

R. A. Šulskis dirbo ne tik skulptūros, bet ir grafikos srityje. Jo kūrybinis palikimas: vario horeljefai, apvalioji skulptūra, monotipijos, piešiniai.

8-o dešimtmečio pradžia

Šiam laikotarpiui būdinga: alegorija, lyrinis apibendrinimas, tradicinės temos (motinystė, vaikystė, jaunystė ir pan.), polinkis į romantines poetiškas nuotaikas. Pamėgtos skulptūrines medžiagos: molis, medis, granitas, varis.

Ieškojimų periodas. 8-o dešimtmečio II pusė

Skulptorius kūrė dekoratyvinius vario reljefus interjerams, apvaliąją skulptūrą iš granito, skulptūras miesto erdvėms. Skulptorius gavo užsakymą sukurti dekoratyvinį pano T. Ivanausko zoologijos muziejaus frizui („Fauna“, 1978–1983).

Varis tapo pagrindine kūrybinio darbo medžiaga. Vario reljefams būdingas laisvas santykis su vaizduojamais objektais, kalbėjimas alegorijomis, asociacijomis. Žmogaus figūra skaidoma į dalis, deformuojama, jungiama su keistais, išgalvotais, kiek siurrealistiniais elementais: „Laikas“ (1976), „Sapnas“ I–II (1975), „Ausis“ (1976).

Skulptorius vario kalstymą ištobulino iki virtuoziškumo. Maksimaliai išgaubdamas varį išrado unikalią techniką, kuria, kaip tvirtina daugelis mačiusiųjų R. A. Šulskio horeljefus, turbūt nekūrė niekas ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.

Brandos periodas. 8-o dešimtmečio pabaiga – 9-as dešimtmetis

Šiuo laikotarpiu R. A. Šulskio kūryboje atsiranda politizavimo momentas, publicistiškas charakteris („Svajotojai“ I–III, 1982), sąsajos su primityviuoju menu, religinių, mitologinių siužetų panaudojimas („Adomas ir Ieva“ (1987), „Du karaliai“ (1988), „Mokytojas su apaštalais“ (1988) ir kt.), ekspresionistine išraiška, deformacija, primityvus formos traktavimas derinamas su tobulom akademinėm proporcijom.

Šiuo periodu sukūrė ciklą, vainikuojantį visą jo kūrybą – „Varinė karalystė“ I–IX (1981–1988). Tai amžinos temos – blogio ir gėrio kovos interpretacija, nuopuolio ir nuodėmes temos plėtotė, susisaukianti su klasikine A. Dantės poezija. Priešpastatomi konfliktiški poliai – kuriama visai R. A. Šulskio kūrybai būdinga dvinarė kompozicija.

Vėlyvasis periodas. 9-o dešimtmečio pabaiga – l0-o dešimtmečio I pusė

R. A. Šulskis susirgo sunkia inkstų liga ir tai turėjo įtakos jo kūrybai: nebeliko jėgų kalti dideles vario plokštes. Dailininkas darė mažąją plastiką, pradėjo dirbti grafikos srityje – kūrė monotipijas.

Paskutiniojo etapo darbuose nuolat kartojasi tas pats motyvas, kuris įsismelkė į dailininko vaizdinių bei kūrybinių fantazijų pasaulį ir tarsi jį persekiojo neleisdamas nuo jo atitolti. Tai paukščio – laisvės simbolio įvaizdis, kuris gana dažnai atsirasdavo ir 9-o dešimtmečio vario reljefuose („Karo paukštis“ (1976), „Paukštis“ (1986), „Varinė karalystė“ (1985) ir kt.).

Šiuo laikotarpiu sukūrė gana daug grafikos darbų – monotipijų, kurios menine stilistika labai artimos antropomorfinėms paukščio – žmogaus skulptūroms. Imamos bei varijuojamos tos pačios temos, motyvai, simboliai: „Žmogus ir paukštis“ (1991), „Žmogus ir gyvūnas“ I–IV (1992), „Paukštis ir medis“ I–IV (1993) ir kt.