Nikolajus Gogolis

Nikolajus Gogolis

Gimė	1809 m. balandžio 1 d. Didieji Soročincai, Poltavos gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1852 m. kovo 4 d. (42 metai) Maskva, Rusijos imperija
Palaidotas (-a)	1931 m. birželio 1 d. Novodevičės kapinėse

Veikla	ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.

Vikiteka	Nikolajus Gogolis
Parašas

Nikolajus Gogolis (rus. Никола́й Васи́льевич Го́голь, ukr. Мико́ла Васи́льович Го́голь, 1809 m. balandžio 1 d. Didieji Soročincai, Poltavos gubernija – 1852 m. kovo 4 d. Maskva) – ukrainiečių kilmės rusų rašytojas.^[1]^[2]^[3]

Biografija

Kilęs iš senos kazokų giminės. Tėvas aktorius Vasilijus Gogolis mirė, kai būsimajam rašytojui buvo 15 metų. 1821–1828 m. mokėsi Nežyno aukštųjų mokslų gimnazijoje. 1828 m. apsigyveno Sankt Peterburge. Bandė tapti aktoriumi, dirbo valstybės tarnyboje, privačiu mokytoju, dėstė Patriotiniame institute. 1834–1835 m. dėstė visuotinę istoriją Sankt Peterburgo universitete. Nuo 1836 m. gyveno daugiausia užsienyje (Vokietija, Šveicarija, Prancūzija, Italija). Apie 1840 m. sustiprėjo polinkis į religinį misticizmą. 1848 m. grįžo į Rusiją. 1852 m. po mistinių apmąstymų naktį sudeginęs daugelį rankraščių ir rytą pamatęs ką padaręs, jis paniro į depresiją ir po kelių dienų mirė.

Kūryba

1829 m. V. Alovo slapyvardžiu išleido epigonišką poemą „Hancas Kiuchelgartenas“ (Ганц Кюхельгартен), parašytą dar Nežine, bet spaudai ją sukritikavus pats sunaikino visą tiražą. Ankstyvajai kūrybai būdingi romantizmo bruožai. Apysakose (rinkinys „Vakarai viensėdyje prie Dikankos“) vaizduojamas Ukrainos kaimas, jo papročiai, grindžiami tikėjimu antgamtiškumu, poetizuojamas žmogaus ryšys su gamta. Joms būdingi spalvingi personažai, tautosakos ir fantastikos, lyrizmo ir humoro derinimas. Vėlesnė kūryba realistinė, joje ryšku kritiškumas. Apysakose satyriškai parodoma dvarininkų kasdienybė („Pasakojimas apie tai, kaip Ivanas Ivanovičius susipyko su Ivanu Nikiforovičium“ Повесть о том, как поссорился Иван Иванович с Иваном Никифоровичем, „Senųjų laikų dvarininkai“ Старосветские помещики), panaudojami ukrainiečių mitologijos motyvai („Vijus“ Вий 1835 m., lietuvių k. pavadinimu „Baubas“ 1939 m.), poetizuojamos kazokų praeities kovos už laisvę („Tarasas Bulba“ Тарас Бульба, 1835 m., 2 variantas 1842 m., lietuvių k. 1924 m., 1949 m.), tragikomiškai atskleidžiami miesto kontrastai („Nevos prospektas“ Невский проспект, Pamišėlio užrašai Записки сумасшедшего, abi 1835 m.), mažojo žmogaus pasaulėjauta („Nosis“ Нос, 1836 m., „Apsiaustas“ Шинель, 1842 m.). Komedijoje „Revizorius“ (Ревизор, 1836 m., lietuvių k. 1911 m., 1934 m., 1951 m.) išjuokiamos valdininkijos ydos.

Svarbiausias N. Gogolio kūrinys – romanas „Mirusios sielos“ (Мёртвые души, t. l 1842 m., lietuvių k. 1937 m., 1946 m.). Jame vaizduojant absurdišką situaciją, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas superka mirusias sielas, kuriami groteskiški dvarininkų paveikslai. Veikėjai vaizduojami buitinėse situacijose, dažnai sudaiktinami, bet į absurdišką vyksmą neįtraukiami. Romane derinama nuotykių, kelionių, buitinio romano bruožai. Spaudoje romanas buvo įvertintas kaip socialinė kritika. Tam prieštaraudamas N. Gogolis parašė antrą tomą, kuriame pavaizdavo dvarininkų dvasinį atgimimą (1845 m. rankraštį sunaikino). Vėliau pradėjo rašyti iš naujo, paaštrėjus dvasinei krizei prieš mirtį rankraštį sudegino (likę fragmentai išspausdinti 1857 m.).

Knygoje „Parinktosios vietos iš susirašinėjimo su draugais“ (Выбранные места из переписки с друзьями, 1855 m.) jis išreiškė pozityvų požiūrį į Rusijos gyvenamąjį metą, ragino kurti visuomenę, grindžiamą asmenine atsakomybe ir religinėmis nuostatomis. N. Gogolio stiliui būdingas fantazijos ir realybės derinimas, etninės, buitinės ir literatūrinės detalės, stilizuota kalba (tarmybės, profesinis žargonas), metaforos. N. Gogolio kūryba turėjo didelę įtaką rusų ir pasaulinei literatūrai, teatrui.^[4]

Gogolis ir Lietuva

Į lietuvių kalbą N. Gogolio kūriniai pradėti versti XIX a. pabaigoje. 1890 m. buvo paskelbta apysaka „Baisingasis kerštas“, 1907 m. – „Gegužės naktis, arba Paskendusi“. Išleistas apysakų rinkinys „Apysakos“ (1939 m., 1969 m.), „Mirgorodas“, „Peterburgo apysakos“ (visi 1947 m.), rinkinys „Komedijos“ (1947 m.), „Raštai“ (1952 m., 5 t. 1953–1954 m.).

Lietuvos teatruose pastatytos pjesės „Revizorius“ (1933, 1946, 1952, 1969, 1977, 2001 m.), „Vedybos“ (1947, 1951 m.), „Pamišėlio užrašai“ (1985 m.), „Nosis“ (1991 m.).

N. Gogolio vardu pavadinta gatvė Ukmergėje. Sovietmečiu jos buvo didžiuosiuose miestuose, vėliau pervadintos: Vilniuje (A. Smetonos, Gluosnių g.), Kaune (Gimnazijos g.), Klaipėdoje (J. Janonio g.), Panevėžyje (Smėlynės g.).

Bibliografija

Вечера на хуторе близ Диканьки (Vakarai viensėdyje prie Dikankos) 2 d. 1831–1832 m., lietuvių k. 1947 m.
Миргород, повести, служащие продолжением Вечеров на хуторе близ Диканьки, СПб., 1835 m.
Арабески (Arabeskos), СПб., 1835 m.
Похождения Чичикова или Мёртвые души, поэма Н. Гоголь, (Mirusios sielos) М. 1842

Ekranizacijos

Baubas, 1967 m.
Mirusios sielos, 1977 m.
Pamišėlio užrašai, 1985 m.
Nosis, 1991 m.
Lošėjai, 1991 m.
Apsiaustas, 1994 m.
Revizorius, 1996 m.
Tarasas Bulba, 2009 m.

Šaltiniai

↑ Bojanowska, Edyta M. (2007). „Introduction“. Nikolai Gogol: Between Ukrainian and Russian Nationalism. Cambridge, MA: Harvard University Press. pp. 1–13. ISBN 9780674022911.
↑ Fanger, Donald (2009-06-30). The Creation of Nikolai Gogol. Harvard University Press. pp. 24, 87–88. ISBN 9780674036697. pp. 24, 87–88: „Gogol left Russian literature on the brink of that golden age of fiction which many deemed him to have originated, and to which he did, very clearly, open the way. The literary situation he entered, however, was very different, and one cannot understand the shape and sense of Gogol's career—the peripeties of his lifelong devotion to being a Russian writer, the singularity and depth of his achievement—without knowing something of that situation. ... Romantic theory exalted ethnography and folk poetry as expressions of the Volksgeist, and the Ukraine was particularly appealing to a Russian audience in this respect, being, as Gippius observes, a country both '"ours" and "not ours," neighboring, related, and yet lending itself to presentation in the light of a semi-realistic romanticism, a sort of Slavic Ausonia.' Gogol capitalized on this appeal as a mediator; by embracing his Ukrainian heritage, he became a Russian writer.“
↑ Vaag, Irina (2009-04-09). „Gogol: russe et ukrainien en même temps“ [Gogolis: rusas ir ukrainietis tuo pat metu]. L'Express (Interview with Vladimir Voropaev) (prancūzų). Nuoroda tikrinta 2021-04-02. „Il ne faut pas diviser Gogol. Il appartient en même temps à deux cultures, russe et ukrainienne...Gogol se percevait lui-même comme russe, mêlé à la grande culture russe...En outre, à son époque, les mots "Ukraine" et "ukrainien" avaient un sens administratif et territorial, mais pas national. Le terme "ukrainien" n'était presque pas employé. Au XIXe siècle, l'empire de Russie réunissait la Russie, la Malorossia (la petite Russie) et la Biélorussie. Toute la population de ses régions se nommait et se percevait comme russe.“
↑ Rimantas Sideravičius. Nikolajus Gogolis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 787 psl.

Nuorodos

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Nikolajus Gogolis

Nikolajaus Gogolio citatos

[Bojanowska-intro-1] Bojanowska, Edyta M. (2007). „Introduction“. Nikolai Gogol: Between Ukrainian and Russian Nationalism. Cambridge, MA: Harvard University Press. pp. 1–13. ISBN 9780674022911.

[2] Fanger, Donald (2009-06-30). The Creation of Nikolai Gogol. Harvard University Press. pp. 24, 87–88. ISBN 9780674036697. pp. 24, 87–88: „Gogol left Russian literature on the brink of that golden age of fiction which many deemed him to have originated, and to which he did, very clearly, open the way. The literary situation he entered, however, was very different, and one cannot understand the shape and sense of Gogol's career—the peripeties of his lifelong devotion to being a Russian writer, the singularity and depth of his achievement—without knowing something of that situation. ... Romantic theory exalted ethnography and folk poetry as expressions of the Volksgeist, and the Ukraine was particularly appealing to a Russian audience in this respect, being, as Gippius observes, a country both '"ours" and "not ours," neighboring, related, and yet lending itself to presentation in the light of a semi-realistic romanticism, a sort of Slavic Ausonia.' Gogol capitalized on this appeal as a mediator; by embracing his Ukrainian heritage, he became a Russian writer.“

[3] Vaag, Irina (2009-04-09). „Gogol: russe et ukrainien en même temps“ [Gogolis: rusas ir ukrainietis tuo pat metu]. L'Express (Interview with Vladimir Voropaev) (prancūzų). Nuoroda tikrinta 2021-04-02. „Il ne faut pas diviser Gogol. Il appartient en même temps à deux cultures, russe et ukrainienne...Gogol se percevait lui-même comme russe, mêlé à la grande culture russe...En outre, à son époque, les mots "Ukraine" et "ukrainien" avaient un sens administratif et territorial, mais pas national. Le terme "ukrainien" n'était presque pas employé. Au XIXe siècle, l'empire de Russie réunissait la Russie, la Malorossia (la petite Russie) et la Biélorussie. Toute la population de ses régions se nommait et se percevait comme russe.“

[4] Rimantas Sideravičius. Nikolajus Gogolis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 787 psl.

[1]