Michailas Bulgakovas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Michailas Bulgakovas | |
|---|---|
| |
| Michailas Bulgakovas | |
| Gimė | 1891 m. gegužės 15 d. Kijevas |
| Mirė | 1940 m. kovo 10 d. (48 metai) Maskva, TSRS |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės kapinėse |
| Tautybė | rusas |
| Tėvas | Afanasijus Bulgakovas |
| Motina | Varvara Bulgakova |
| Veikla | rusų rašytojas, scenaristas |
 Vikiteka |
Michailas Bulgakovas |
Michailas Afanasijevičius Bulgakovas (1891 m. gegužės 15 d. Kijeve – 1940 m. kovo 10 d. Maskvoje) – rusų rašytojas, scenaristas, medicinos daktaras.[1][2]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1891 m. gegužės 15 d. Kijeve, tuometinėje Rusijos imperijoje. Buvo vienas iš septynių vaikų, vyriausias iš trijų brolių, Kijevo Teologijos akademijos profesoriaus ir buvusios mokytojos šeimoje.
1901 metais įstojo į Pirmąją Kijevo gimnaziją, kur atrado pomėgį rusų ir europietiškai literatūrai, teatrui ir operai. Mokytojai padarė didelę įtaką besiformuojančiam M. Bulgakovo literatūriniam skoniui. Po M. Bulgakovo tėvo mirties 1907 m., jo mama, labai išsilavinusi ir protinga moteris, apsiėmė atsakomybę mokyti sūnų. Baigęs gimnaziją, 1909 metais M. Bulgakovas įstojo į Kijevo universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė su pagyrimu. Įsidarbino Kijevo karinėje ligoninėje.
1913 m. vedė Tatjaną Lapą, su kuria praleido vienuolika metų. Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui, M. Bulgakovas savanoriavo kaip Raudonojo Kryžiaus gydytojas ir buvo siunčiamas tiesiai į frontą, ten buvo bent du kartus sunkiai sužeistas. Traumos turėjo ilgalaikį poveikį rašytojo sveikatai. Norėdamas sumažinti chronišką skausmą jis pradėjo leistis morfijų. Per ateinančius metus priklausomybė stiprėjo. 1918 m. M. Bulgakovas nustojo leistis vaistą ir daugiau niekada jo nebevartojo. 1926 metais išleido knygą „Morfijus“, kurioje aprašė tą periodą.
Naktimis rašė „Baltąją gvardiją“, o Tatjana nešiojo indus su karštu vandeniu, kad rašytojas galėtų sušildyti savo sugrubusias rankas. 1924 m. išsiskyrė ir vedė spalvingos biografijos Liubovę Belozerskają. Dar po 7 metų jis sutiko Jeleną Šilovskają, su kuria praleido likusią gyvenimo dalį.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindinė M. Bulgakovo kūrybos tematika – rusų inteligentijos vaizdavimas, dažnai neįtikęs tuometinei valdžiai ir ideologijai, todėl ne vienas kūrinys buvo uždraustas ir pasirodė tik po mirties. Parašė kūrinius „Baltoji gvardija“, „Velniava“, o vienas žymiausių Michailo Bulgakovo kūrinių yra romanas „Meistras ir Margarita“.[1]
Apysaką „Šuns širdis“ parašė 1925 m. sausio-kovo mėn. Aštri kūrinio socialinė satyra, derinama su genų inžinerijos fantastika, tuomet buvo vertinama labai prieštaringai. M. Bulgakovo rankraštis šešis dešimtmečius laikytas archyvuose. Pirmą kartą publikuotas tik 1987 m.[3]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pateikti tik kūriniai, išleisti lietuvių kalba. Išrikiuota pagal parašymo metus.[1]
- Baltoji gvardija (1922–1924 m., pasirodė 1925 m.)
- Lemtingi kiaušiniai (1924 m.)
- Šuns širdis (1925 m.)
- Purpurinė sala (1927 m.)
- Pono de Moljero gyvenimas (arba „Moljeras“; 1936 m.)
- Teatrinis romanas (1936–1939 m.)
- Meistras ir Margarita (1928–1940 m.)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Mikhail Bulgakov Encyclopædia Britannica
- ↑ Olegas Perovas. Michailas Bulgakovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-04-06.
- ↑ Knygos apžvalga (156 p.). Iš: M. Bulgakovas. Šuns širdis. Vyturio leidykla, 1997 m. ISBN 5-7900-0761-9
