Mezgimas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mezgimas – audeklo gaminimas supinant vieną, kartais kelis siūlus. Panašiai kaip nėrime, mezgant siūlų kilpelės ištraukiamos viena per kitą.

Mezgimui rankomis naudojami įvairūs virbalai, mezgimo pramonėje naudojamos mezgimo staklės.

Nuo nėrimo mezgimas skiriasi tuo, kad sudaromos daug kilpelių (ne viena), kurios būna suvertos ant virbalo, vėliau mezgant perkeliamos ant kito.

Seniausi megzti gaminiai rasti senovės Egipto kapuose. Jie datuojami VI a. pr. m. e. Jiems daugiau kaip trys tūkstančiai metų. Tikriausiai tai ne patys seniausi mezginiai, nes jie atlikti tobula mezgimo technika, pasižymi subtilia raštų ir spalvų kompozicija. Surasti mezginių paveikslai beveik nieko nesiskyrė nuo dabartinių. Mezgimas buvo žinomas ir Antikoje. Nepaprastai suklestėjo helenizmo laikais, kai Aleksandras Didysis ne tik sukūrė valstybę, kuri apjungė tautas nuo Viduržemio jūros iki Indo ir Gango, bet ir skatino kultūros mainus. Iš tų laiku rasti nuostabūs mezginiai. Pirmaisiais eros amžiais datuojami ir metaliniai virbalai, kurių nemaža rasta germanų kapuose palei Reiną.

Naują impulsą mezgimui vystytis kraštuose aplink Viduržemio jūrą suteikė arabų užkariavimai VII–XII a. Arabų ir arabizuoti mezginiai, surasti Šiaurės Afrikoje, Pietų Ispanijoje ir kitur pasižymi gražiu ir sudėtingu geometriniu piešiniu, ryškiais raštais.

Apie XII a. mezgimas įsitvirtino, suvešėjo kiekvienoje šalyje reikšdamasis vis kitaip, priklausomai nuo papročių ir klimato. Manoma, kad mezgimą vidurio ir šiaurės Europoje platino Kryžiaus karų dalyviai, šio meno išmokę iš savo priešininkų Artimuosiuose Rytuose. Tarp jų buvo anglų karalius Henrikas IV, kuris visur puikavosi savo megztomis kojinėmis.

Pradžioje mezgimas buvo vyrų privilegija, už savo monopoliją jie kovojo net specialiais įstatymais. Išliko žinių, kad kiti karaliai neleisdavo nešioti megztų rūbų, už nepaklusimą žmonės būdavo baudžiami arba gaudavo mokėti akcizo mokestį. Iš pradžių mezgimas buvo menas, it tik Viljamui Li 1589 m. išradus mezgimo mašiną, kuri greitai išplito Prancūzijoje, o vėliau ir kitur, tapo amatu. XIX a. mechanizavus mašinos sparčiai pradėjo vystytis ir buvo manyta, kad bus išstumtas rankinis mezgimas, bet taip neatsitiko. Rankų darbas tapo dar labiau vertinamas.

Prie Nemuno ir Neries, Ventos ir Švenčionėlių, Baltijos jūros mezgimas buvo žinomas senų senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai, tarp jų megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.

Senovės Lietuvoje, o gal tiksliau baltų gentyse, megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais ir metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, o latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai.

Itin anksti imta megzti juostos, kuriomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys. Iki praėjusio amžiaus naudota natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažytus pakulinius, lininius, vilnonius verpalus, medvilnę. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo mezginio paskirties. Vasarai megzta iš lininių arba medvilninių, rudeniui – iš vilnonių verpalų. Kasdien rengtasi vienspalviais su nedideliais papuošimais, išeiginiai rūbai raštuoti, dažniausiai dvispalviai. Dažniausiai sutinkamos ramios, pastelinės spalvos.

Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ar laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Apstu saulučių, žvaigždučių, snaigių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Tačiau raštai nebuvo nuolat kartojami. Priešingai, juos nuolat perkurdavo, tobulindavo.

Šio amžiaus pradžioje Lietuvoje atsiradus mezgimo mašinų, rankinis mezgimas pergyveno nuosmukį. Tačiau mašina pasirodė bejėgė konkuruoti su kūrybinga mezgėja. Rankinis mezgimas vėl populiarus Lietuvoje.

Mezgimas yra dvejopas: apskritasis ir plokščiasis.

Mezgant apskrituoju mezgimu mezgama penkiais virbalais. Akys lygiai paskirstomos ant keturių virbalų. Penktuoju virbalu mezgame. Visą laiką mezgama aplink iš gerosios mezginio pusės.

Plokščiasis mezgimas yra, kai mezgama dviem virbalais. Akys uždėtos ant vieno virbalo, o mezgama antruoju į vieną pusę. Išmezgus visas akis, mezginys apsukamas ir mezgamas atgal iš blogosios pusės.

Mezgimo raštai skirstomi į vienspalvius ir daugiaspalvius.

Vienspalvis raštas būna tada kai mezgame vienos spalvos siūlais, keičiant mezgimo techniką, sudarant įvairias akis. Mezginio paviršius priklausys nuo to, kaip siūlai supinami, sumezgamos akys. Reljefinis raštas gaunamas, kai mezginio paviršius yra nelygus. Kiauraraštis – didinant ar mažinant ant virbalo esančių akių skaičių. Pynės gaunamos sukryžiuojant vienas akis su kitom.

Daugiaspalviai raštai susiklosto tada, kai mezgame iš kelių spalvų siūlų. Mezgame paprastai lygiuoju mezgimu. Mezgant daugiaspalvius raštus labai svarbu yra spalvų derinimas.

Virbalai gaminami iš plieno, plastmasės, aliuminio, medžio, kitų medžiagų. Patys geriausi yra nikeliuoti plieniniai virbalai. Svarbiausia virbalų savybė – jie turi būti patogūs. Jie neturi būti per daug buki ir per daug aštrūs. Virbalų yra kelių rūšių. Su trumpais virbalais mezgamos pirštinės, kojinės. Jie komplektuojami po 5, būna maždaug 20 cm. Ilgi virbalai (38-45 cm) komplektuojami po 2, jais mezgami megztukai, šalikai, sijonai. Žiediniai virbalai sujungiami ilgu plastmasiniu ar plieniniu valu.

Virbalai skiriasi savo dydžiu, numeriais. Virbalo numeris nusako jo skersmenį. Pvz.: ketvirto numerio virbalai yra 4 mm skersmens. Virbalai turi būti bent du kartus storesni už siūlą. Neteisingai pasirinkus virbalus mezginys bus nedailus – kietas neelastingas ar per daug retas.