Izobarinis procesas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Izobarinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam slėgiui (). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus:
kur
- p – slėgis;
- V – tūris;
- m – medžiagos masė;
- M – molio masė;
- T – temperatūra;
- R – universalioji dujų konstanta.
Gei-Liusako dėsnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Lui Žozefas Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai slėgis nekinta:
Geiliusako dėsnį taip pat galima patikrinti bandymais. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai ir , galinę izobariškai išsiplėtusių dujų būseną – parametrai ir . Kad, plečiantis dujoms, slėgis išliktų pastovus, dujas reikia šildyti.
Izobarinio proceso grafikas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Izobarinio proceso metu dujų tūris tiesiog proporcingas jų temperatūrai:
Tiesinės priklausomybės (t. y. funkcijos ) grafikas yra tiesė. Fizikoje tiesė, vaizduojanti pastovaus slėgio dujų tūrio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izobara. Krintant temperatūrai, dujų tūris mažėja. Jeigu , atrodytų, kad dujų tūris sumažėja iki nulio. Tačiau taip neįvyksta – atšaldytos dujos suskystėja, o skysčiams idealiųjų dujų dėsniai netinka.