Chasidizmas

Chasidizmas (Chasidut חסידות „atsidavęs“, „pasišventęs“) – Haredi žydų judėjimas, atsiradęs Rytų Europoje XVIII a. dėl judaizmo religijoje vykusios monotonijos bei dvasinio džiaugsmo praradimo. Jo pagrindinis įkūrėjas – rabinas Israelis ben Eliezeris (Baal Šem Tovas, arba Beštas,^[1] 1698–1760), siekęs judaizmo dvasinio atgaivinimo tarp žydų, įsigilinusių į Talmudo įstatymus bei pamokymus. Didžiausias chasidizmo priešininkas ir kritikas buvo Vilniaus Gaonas Elijahu Ben Solomonas, sukūręs net savo antichasidinį judėjimą, pavadintą Mitnagdim (oponentai).

Chasidizmo braclavietiškos krypties kūrėju laikomas Nachmanas Braclavietis (1772-1810).^[2]

Šaltiniai

↑ Mejeris Šubas. Chasidizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
↑ Nachmanas Braclavietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009

Nuorodos

Hasidų puslapis Archyvuota kopija 2005-11-26 iš Wayback Machine projekto.

[1] Mejeris Šubas. Chasidizmas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003

[2] Nachmanas Braclavietis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009

[1]