Graikiška ugnis
Graikiška ugnis – degančio skysčio ginklas, galintis degti ir sąlytyje su vandeniu, naudotas Bizantijos graikų, arabų, kinų ir mongolų. Bizantiečiai naudodavo jį jūrų mūšiuose, ir manoma, kad jis buvo daugelio Bizantijos imperijos pergalių viena iš priežasčių. Skysčio sudėtis ir panaudojimo procesas buvo slepiami ir iki šiol nėra pilnai išaiškinti. Remiantis Teofanu, graikiška ugnis buvo išrasta 670 m. Konstantinopolyje architekto Kaliniko, nors yra ir kitokių tvirtinimų.
Pradžioje graikiška ugnis būdavo naudojama lengva katapulta iššaunant į audinį įvyniotą sviedinį, kurio viduje galbūt būdavo indas. Toks 6-9 kg svorio sviedinys galėdavo nuskrieti 350–450 metrų. Vėliau, patobulinus mechanines technologijas, pumpuojantis mechanizmas galėdavo nedideliu atstumu iššvirkšti degančio skysčio srovę. Šį įtaisą naudodavo prieš medinius priešo laivus, taip pat naudodavo ir sausumos mūšiuose (pvz., apgultyse).
Graikiškos ugnies panaudojimas Kinijoje pirmąkart minimas 917 m.