Dundurniekai

Dundurniekai – latvių evangelikų liuteronų diaspora Lietuvoje, susiformavusi XVII–XIX a. vokiečių baronų valdytame Daunoravos dvaro (Joniškio vls.) valdoje, latvių kalba vadinti dundurniekais (terminas fiksuotas XIX a. antrojoje pusėje). Terminas – geografinis-etninis, apibūdinantis toje vietoje gyvenusią dominuojančią, uždarą, savitą tautinę-konfesinę bendriją – latvius. Kartais galėjo būti naudojamas įvardijant ir visą dvaro valdos bendruomenę (taip pat mažumas – katalikus lietuvius ir liuteronus vokiečius). Bendruomenę iki 1940 m. okupacijos, karų^[1], represijų, trėmimų^[2], kolektyvizacijos, melioracijos^[3] sudarė apie 500–600 žmonių, dabar liko vos keletas (8) to krašto gyventojų (gyvenančių vietoje, kitose Lietuvos ir Latvijos vietovėse).

Kilo, spėjama, XIX a. nuo latviško Daunoravos dvaro pavadinimo (minimas nuo 1557 m.) pavadinimo – Dundurmuiža^[4], o latviškas pavadinimas – nuo vokiško Donnerhof (žinomas vėliausiai nuo XVIII a.)^[5]. Latvių kalba dundurs taip pat reiškia ir vabzdžius gylys, dvilinkė bei Perkūną (Dundurmuiža – "Perkūno dvaras"). Dundurniekais (lat. dundurnieki) vadinti dvaro valdos latvių tautybės, evangelikų liuteronų tikėjimo gyventojai – dvaro žmonės, ūkininkai, samdiniai. Taip vadino patys save ir aplinkinių Kuršo gubernijos valsčių, dvarų gyventojai. Kaip antai 1887 m. asmuo, slapyvardžiu Ciritis, taip aprašė savo įspūdžius iš birželio 14 d. vykusios gegužinės Blankenfeldės dvaro parke^[4]:

Iki šiol nėra nustatyta, kada ir iš kur latviai buvo atkeldinti į Daunoravą. Neabejotinai didžioji jų dalis buvo kilę iš gretimų Kuršo valsčių, tačiau kai kurių kilmės geografija siekė net Aizputę vakarų Kurše – iš ten buvo dvare girininko pareigas ėjęs Martinis Gumbergas (Mahrtinsch Gumbergs, 1837–1875)^[4][6]. Vietos latvių istorinėje atmintyje išlikę keletas kilmės versijų. Pasak vienų, latviai čia gyveną nuo švedmečio, kiti savo kilmę sieja su XVIII a. antrojoje pusėje iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės pabėgusiais konkrečiais protėviais Starkais ar mano, kad latviai į šį kraštą atsikėlė po baudžiavos panaikinimo 1817 m. Kurše^[5].

Daunoravos dvaro valdos gyventojų pokyčius liudija XVII–XIX a. inventoriai, „sielų“ revizijos. 1651, 1672, 1685 m. inventoriuose fiksuotos pavardės gerokai skiriasi nuo minimų XVIII a. pab.–XIX a. Gyventojų kaitai, matyt, nemažai įtakos turėjo karas su švedais 1655–1661 m., Šiaurės karas 1700–1709 m. bei po jų sekusios marų epidemijos, valstiečių pabėgimai, taip pat Kuršo vokiečių dvarininkų praktika kilnoti gyventojus ir kitos priežastys ^[4].

Dundurniekai glaudžiais giminystės (tuo pačiu ir dalies kilmės), ūkiniais, kultūriniais ryšiais buvo susiję tiek su gretimų Kuršo dvarų (Blankenfeldės, Vilcės, Mežmuižos, Elėjos, Platuonės) ir valsčių, tiek su Lietuvos (Joniškio, Žagarės, Gruzdžių, Kruopių ir kt. valsčių) latviais.

1834/1846 m. Daunoravos dvaro valdos gyventojų konfesinės statistikos ataskaitoje suskaičiuota 310 vyrų ir 299 moterys. Iš jų 174 vyrai ir 195 moterys – evangelikai liuteronai (60,59 proc.), 136 vyrai ir 104 moterys – Romos katalikai (39,4 proc.). Liuteronai priklausė Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčiai (1829 m.)^[7][8].

Skirtumai išliko iki pat XX a. vidurio. Dundurniekai nuo aplinkinių buvusios Šiaulių karališkosios ekonomijos kaimų lietuvių neabejotinai skyrėsi savitu, uždaru gyvenimo būdu, religija, papročiais, tarme, buitimi, virtuve^[3][6] ir darė jiems nemažą įtaką.

Tarpukariu (1918–1940 m.) jie turėjo valdiškas mokyklas: Daunoravos (Sargūnų-Paberžių) (1923–1928 m.) ir Daunoraičių II (latvių) pradžios (1928–1940 m.). Pastarojoje mokėsi apie 30–35 mokiniai ir dirbo 1 latvis mokytojas (tai buvo pirmoji Lietuvoje po karo atidaryta latvių mokykla). Taip pat nevyriausybinę organizaciją – Joniškio latvių švietimo draugiją (ji įkurta 1922 m., turėjo per 50 narių, nuo 1931 m. ilgamečiu jos pirmininku buvo ūkininkas Mikelis Krūminis iš Likaičių), biblioteką (1930 m. joje buvo apie 100 knygų) ^[4][5].

Dundurniekai gyveno 8 kaimuose: Bertaučiuose, Degučiuose, Likaičiuose, Nartaučiuose, Pročiūnuose, Sargūnuose, Satkūnėliuose ir Vytaučiuose. Jie buvo nedideli, o sodybos buvusios išdėstytos padrikai, skirtingai nei gretimi lietuvių gatviniai (valakiniai) kaimai.

Kalbant apie XVIII a. pab.–XIX a. vid. Daunoravos dvaro valdos dūmų (ūkių) ir jų gyventojų skaičių proporcijas, matyti, kad jos gerokai skiriasi nuo Lietuvoje nusistovėjusių skaičių – paprastai nurodoma, kad XVIII a. dūme gyveno nuo 5,5 iki 8 žmonių. Daunoravos dvaro skaičiai rodo ką kita: 1795 m. buvę 36 dūmai su 557 gyventojais, t. y. vidutiniškai 15,47 žmogaus dūme, o 1827 m. – 36 dūmai su 547 gyventojais – atitinkamai 15,19 žmogaus dūme. Šie skaičiai koreliuoja su XIX a. antrosios pusės Kuršo gubernijos duomenimis (Bauskės apskr. – 15,92 žmogaus, Duobelės apskr. – 15,59 žmogaus) (Cimermanis 1959: 163, 9 lent.). Taigi, matyti akivaizdus skirtumas nuo lietuvių ūkių – Daunoravos dvaro kaimų valstiečių ūkiai buvo organizuoti pagal Kurše įprastą tvarką.

1846 m. ūkių surašyme nurodoma, kad didžioji dalis pastatų (gyvenamieji namai su dūmtraukiais kaminais ar be jų, svirnai, diendaržiniai tvartai – abarės, arklidės, daržinės pašarams, vežiminės žemės ūkio padargams, klojimai su daržinėmis javams ir pelams) buvo mediniai, o kai kurie jų (gyvenamieji namai, klėtys, klojimai) – moliniai. Tuomet didžiausius ūkius turėjo Janis Jukša ir Motiejus Buožius (Satkūnai, per 34 deš.). Gyvenamuosius namus paprastai sudarė trobos (gyvenamoji patalpa), kai kur jų buvo net 6 (Motiejus Buožius (Satkūnai), Marcis Keras, Davidas Bajaras (Vytaučiai)), priemenės, kai kur būta net 2 kaminų (Motiejus Buožius (Satkūnai), Marcis Keras (Vytaučiai)), dažnai klojimais su daržinėmis dalijosi keletas ūkių, o pirtimis – net visas kaimas, šulinių būta kiekvienoje sodyboje. Be abejonės, daržininkų ūkiai buvo kuklesni, kartais jais dalijosi net trys šeimos (Davidas Lukštas (Lukste), Martinis Starkus, Juris Senkulis (Paberžiai))^[4][5].

Pas Daunoravos latvius – dundurniekus^[9] XVIII a. – 1940 m. fiksuotos kai kurios vienetinės Lietuvoje latvių kilmės pavardės – Bullis, Bullītis, Dievinš, Duncis, Dūms, Figors, Juttus, Kaseļūns, Kugrēns (dalis lietuvių Trumpulių 1867 m. pakeitė pavardę į Kugrėnas), Lediņš, Rugājs, Ruņģis, Saule, Sienkulis, Šlapaks, Šotmanis, Vīndedzis. Kai kurios jų ir kitose Lietuvos vietovėse – Dambis, Kerna, Elsbergs, Latišs (Lotišs, nuo lenk. latvis, pakeista nuo 1878 m. iš Dūms), Luksts (tarp 1864–1913 m. vadinti Finbergais), Lulis, Maseļūns, Pūķis, Ùžtupis, trečios paplitusios platesniuose regionuose –  Bajarūns, Božis, Briedis, Gailis, Griņevičs, Kamiņskis, Krūmiņš, Petrovičs, Ulinskis (pakeista iš Rugai), Stārks ir kt. Įdomu tai, kad dauguma pavardžių samdiniams suteiktos tik nuo 1834–1835 m. (skirtingai nei Lietuvoje nuo XVI a.).

Sargūnuose 1859 m. gimęs ir ūkininkavęs tautosakininko Mato Slančiausko (1850–1924) bendražygis Jonas Trumpulis (1859–1943) užrašė šių apylinkių folklorą – iš viso 650  kūrinių (apie 75 dainas, 70 sakmių, 490 patarlių bei priežodžių, 14 gamtos garsų pamėgdžiojimų). Jo užrašytose sakmėse juntamos savitos Šiaurės Lietuvos folkloro tradicijos, kelių etninių grupių (lietuvių, latvių ir finougrų) archajiškos įtakos^[10].

Dundurniekai turėjo trejas atskiras kapines: dvi evangelikų liuteronų – didelės Nartaučių (prie dešiniojo Vešėtinio upelio kranto, čia praktiškai laidojosi visa apylinkės bendruomenė, seniau vadintos tiesiog Daunoravos, Dundurmuižos, o dabar – Daunoraičių) ir nedidelės Degučių (prie dešiniojo Dirvenkos upelio kranto, pagal pavardes matyti, kad laidojosi keleto kaimų – Degučių, Sargūnų, Nartaučių bendruomenės), o trečiosios nedidelės katalikų – Nartaučių (prie kairiojo Platonio kranto)^[4].

• Jonas Trumpulis (1859–1943, Sargūnų k., lietuvis) – tautosakininkas, poetas^[5][10].
• Teodoras Vittė (*1887, gim. Daunoravos dvaras, baltvokietis) – karininkas, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, visuomenės veikėjas^[5][8][11].

  

• Miķeļis* Alberts Krūmiņš (*1895, Likaičių k., mirė ~1950 m., palaidotas tremtyje Sibire, latvis) – ūkininkas, Bertaučių seniūnijos seniūnas, Daunoraičių II (latvių) pradžios mokyklos statymo komiteto ir Joniškio latvių švietimo draugijos pirmininkas.
• Valdemaras Briedis (1908–1979, gim. Nartaučių k., latvis) – antinacinės, antisovietinės rezistencijos, nepavykusių žvalgybos ekspedicijų 1948–1949 m. į Estiją ir Lietuvą dalyvis^{[8][12][13][14]}.
• Kazis Duncis (1914–1999, gim. Dvelaičių k., lietuvių kilmės, evangelikų liuteronų tikėjimo) – poetas, vertėjas, žurnalistas, Latvijos radijo diktorius^[15].

• Andris Blekte (1926–2007, gim. Rygoje, mir. Švedijoje, motina Ženija Šlapokaitė iš Degučių k.) – žymus švedų aktorius, režisierius, pedagogas^[16]
• Ēvalds Grabovskis (*1941, gim. Rygoje, motina Erika Kaseliūnaitė iš Nartaučių k.) – Rygos „Dinamo” vyr. treneris.
• Povilas Žakaitis (*1952, motina Zenta Starkutė iš Bertaučių k.) - psichologas, Klaipėdos universiteto dėstytojas, docentas.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugoma virš 1100 dundurniekų 1900–1970 m. datuojamų nuotraukų kopijų.

• Daunoravos latviai LIMIS^[3][17][18]

• Apie Daunoravos dvaro evangelikų liuteronų bendruomenę – dundurniekus ir koplyčią laidoje Kelias. Ekspedicija liuteronų istorijos pėdsakais. V dalis
• Dundurniekai pasakoja apie bendruomenės religines apeigas, papročius, pokario represijas laidoje Kelias. Ekspedicija liuteronų istorijos pėdsakais VI d. Kur dingo įspūdinga liuteronų bažnyčia, stovėjusi ant Žagarės ozo?
• Daunoravos gyventojų pasakojimai, parengė J. Švambarytė-Valužienė, Būdas, 2019. (4), p. 39–45.
• Loreta RIPSKYTĖ, Per Daunoravą atverta Lietuvos latvių ir dvarų istorija, Šiaulių kraštas, 2018 m. sausio 31 d. Archyvuota kopija 2019-12-31 iš Wayback Machine projekto.
• Kā dzīvoja latviešu kolonisti Dundurmuižā? Ilustrēta Pasaules vēsture, 2020, Nr. 5, p. 8–9.
• Kursīte J., Par Dundurmuižas latviešiem Archyvuota kopija 2019-12-31 iš Wayback Machine projekto.
• Lina RUDNICKIENĖ, Liuteronų pėdsakais, 2019 m. lapkričio 23 d.
• Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos. Surinko Trumpulis J., Narvydas P., Stonevičius J., Lideikis J., Grigutis P., Strazdas S., parengė Vėlius N. Vilnius: Vaga, 1985.
• Tęstinė Daunoravos ekspedicija Archyvuota kopija 2020-01-02 iš Wayback Machine projekto.
• Vasiliauskas E., Joniškio krašto dvarai. Didžioji ir Mažoji Daunoravos, Bertaučiai, Satkūnai / Güter in der Gegend von Joniškis. Gross und Klein Donnerhof, Bärtautzen, Satkuhnen. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2017. – 200+4 p.
• Vasiliauskas E., Daunoravos dvaras ir latvių diaspora Žiemgalos lygumoje [pabaiga. Būdas, 2019, (4), p. 23–32.]
• Vasiliauskas E., Daunoravos latviai fotografijose. Būdas, 2019, Nr. 3, p. 62–69.
• Vasiliauskas E., Daunoravos latviai fotografijose: Grinevičiai, Starkai, Lotišai. Būdas, 2019. (4), p. 33–38.
• Vasiliauskas E., Lietuvos latvių ikonografiniai šaltiniai Šiaulių „Aušros“ muziejuje: Daunoravos fotorinkinys. 2020, t. 119, Nr. 3, p. 91–127. https://doi.org/10.15823/istorija.2020.119.5

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.