Lietuvos nacionalinė filharmonija

Lietuvos nacionalinė filharmonija – 1940 m. įkurta didžiausia šalies koncertinė organizacija, esanti Vilniuje, Aušros Vartų g. 5. Jai 1998 m. liepą suteiktas nacionalinės kultūros įstaigos statusas (steigėja – Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija; teisinė forma – valstybės biudžetinė įstaiga). Įstaigoje dirba ~250 darbuotojų.^[1]

Lietuvos nacionalinės filharmonijos misija – puoselėti Lietuvos muzikinę kultūrą ir muzikos atlikėjų meną, supažindinti klausytojus su Lietuvos ir užsienio klasikine bei šiuolaikine muzika, užtikrinant aukštą meninę solistų ir kolektyvų atlikimo kokybę. Muzikos programų sudarymas ir pristatymas Lietuvoje ir svetur, lietuvių kompozitorių ir atlikėjų propagavimas yra vieni svarbiausių koncertinės įstaigos Lietuvos nacionalinė filharmonija strateginių tikslų.

Toje vietoje, kur dabar stovi Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai, 1503 m. pagal Didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegiją, buvo pastatytas mūrinis plytų ir akmens pastatas, kuris priklausė užvažiuojamiems pirklių namams. Šis pastatas turėjo gotikines formas, jį sudarė du aukštai. Pats namas stovėjo pakreiptas šonu į gatvę. Namo gilumoje buvo išsidėstę du erdvūs aptverti storo mūro siena kiemai. Posesija buvo pažymėta Brauno ir Hogenbergo atlase. Pastatas ne kartą degė, buvo rekonstruojamas. Įvairiuose šaltiniuose jis buvo vadintas „Miesto svečių namais”.^{[2] [3] [4]}

Didelė pastato rekonstrukcija atlikta XIX a. pradžioje. Miesto vyriausiasis architektas Žozefas Pusjė suremontavo stogą, pakeitė visą vidaus interjerą. Kažkiek metų pastatas buvo nuomojamas privatiems asmenims. 1892 m. Miesto dūmos sudaryta komisija minėtuose pirklių namuose nutarė įrengti patalpas miesto teatrui. Teatro projektą parengė tuometinis Vilniaus miesto architektas Konstantinas Korojedovas. 1899–1902 m. pagal jo brėžinius buvo pastatytas keturių aukštų pastatas su didele koncertų sale. Pastate pradėjus veiklą, viršutiniuose jo aukštuose įsikūrė „Grand Hotel”, apatiniuose aukštuose – prekybinės įstaigos.^[3][5]

Šio pastatas fasadas išliko iki šių dienų. Jis neorenesanso stiliaus. Patys rūmai yra T raidės plano. Fasado centre 3-4 aukštuose yra portikas, pastato kampuose – siauri rizolitai. Priekinėje fasado dalyje žiojėja dvi aukštos vartų arkos, iš kurių viena šiuo metu veda į šoninę gatvelę.^[3][5][4]

Nuo 1904 m. iki 1906 m. rūmuose veikė Petro Vileišio įsteigtas pirmasis lietuviškas knygynas. 1905 m. birželio 6 d. šių rūmų salėje įvyko surengtas lietuvi�� vakaras, kuriame koncertavo kompozitorius Mikas Petrauskas. 1906 m. spalio 24 d. rūmuose įvyko pirmosios lietuvių operos „Birutė” premjera. Operoje vaidino Kipras Petrauskas, Stasys Audėjus, Marija Šlapelienė, Antanas Žmuidzinavičius. Šios pirmosios operos atminimui filharmonijos pirmojo aukšto fojė buvo įrengta atminimo lenta.^{[2][3][5][4][6]} 1909 m. Miesto salėje debiutavo vienas iškiliausių XX a. smuikininkų – Vilniuje gimęs Jascha Heifetzas.^[7]

1905 m. gruodžio 4-5 dienomis rūmuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas. Miesto salėje susirinko apie 2000 lietuvių atstovų iš visos Lietuvos, Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir kitų šalių. Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje Lietuvai reikalauta autonomijos, lietuvių kalbos mokyklose ir įstaigose.^[2][3][5][4] Po 1910 m. gaisro rūmai remontuoti 1911–1912 metais. Rūmų salė perdengta gelžbetonio skliautu.^[3] 1913 m. rūmų salėje surengta Vilniaus dailės draugijos liaudies meno ir smulkiųjų amatų paroda.^[3]

I pasaulinio karo metais rūmų pastatas paverstas vokiečių karo ligonine. 1918 m. gruodžio 15 d. komunistai iš šios salės paskelbė apie tarybų valdžios įvedimą Lietuvoje.^[2][3][5][4] Tarpukario metais pastate veikė kino teatras, vyko koncertai. Rūmai buvo vadinami „Miesto Salės rūmais”.^[4]

1943 m. uždaryta vokiečių valdžios, 1944 m. filharmonija vėl pradėjo savo veiklą.^[3]

1940 m. gruodžio 4 d Vilniaus Miesto salėje įsikūrė Lietuvos TSR Valstybinė filharmonija, kurios žinion atiteko Balio Dvariono įkurtas Vilniaus simfoninis orkestras (dabar Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras), mišrus choras bei liaudies dainų ir šokių ansamblis. Koncertinė Filharmonijos veikla Vilniuje nutrūko tik trumpam II pasaulinio karo metais, 1943 m. uždaryta vokiečių valdžios, tačiau 1944 m. filharmonija vėl pradėjo savo veiklą.^[3]. Po karo iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. Filharmonija ir visi jos kolektyvai buvo pavaldūs sovietiniam „Goskoncerto“ tinklui, turėjusiam monopolį visoje Sovietų sąjungoje ir apėmusiam tiek klasikinės, tiek pramoginės ar tradicinės muzikos gyvenimą. Kaip sąjunginio filharmonijų tinklo vietininkė Vilniaus filharmonija buvo monopolizavusi koncertinį gyvenimą respublikos mastu, veikė jos filialai keliuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, – Kaune (1944–2006), Klaipėdoje (1963–2004) ir Šiauliuose (1982–2003), – anuomet skleidę sovietų ideologijos aprobuotą muzikinę kultūrą šalies regionuose. Po 1990-ųjų reorganizavus LNF veiklą ir struktūrą, ji išliko didžiausia šalies koncertine įstaiga.^[7]

Plintant istorizmo architektūrai XIX a. pabaigoje Vilniuje imta statyti daugiau prabangių viešbučių, teatro ir koncertų salių. Reprezentatyviausi istorizmo architektūros objektai – viešbučiai, užeigos, teatro ir koncertų salės – Vilniuje pasirodė XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Iki pat XX a. pradžios Vilnius neturėjo tinkamo miesto teatro, nors buvo kuriami įvairūs projektai. Tuometinė miesto valdžia – miesto Dūma drauge su jos sudaryta teatro statybos komisija nutarė teatrui ir koncertams skirtą salę įrengti rekonstruotuose Pirklių namuose. XX a. pradžioje rekonstrukcijos sąmatą ir projektą parengė iš Rusijos atvykęs architektas ir inžinierius Konstantinas Korojedovas (tuometinis Vilniaus miesto architektas). Suformuotas naujas pastatas – Miesto salė (Sala Miejska) – ženklino kokybiškai naują pastato architektūrinės raidos etapą, kai jo funkcija iš prekybinės virto kultūrine.

Miesto salės rūmai – brandžiausias Konstantino Korojedovo statinys Vilniuje, skirtas elitinių visuomenės sluoksnių susibūrimams ir iškiliausiems miesto svečiams. Todėl pastato išorėje, ypač pagrindiniame fasade, siekta prabangaus ir solidaus vaizdo. Pastato kompozicijos ašį pabrėžia rizalitas (pastato dalis, išsikišusi fasade per visą pastato aukštį) su pagrindiniu įėjimu bei įmantrus prancūzų baroko kupolas, suformuotas sekant XIX a. Paryžiaus operos („Grand Opéra“) pavyzdžiu. Šoniniai pastato rizalitai priešais rūmus formuoja pusiau atvirą erdvę – kurdonerą. Naujai suformuotą Pasažo skersgatvį užbaigia didžiulė gatvės vartų arka. Norėdamas išsaugoti istoriškai susiklosčiusio prekybinio pasažo įvaizdį, architektas pratęsė korpusus abipus Pasažo skersgatvio, kurių pirmuose aukštuose paliko vietos parduotuvėms, o antruose – prašmatniam „Γρанд Отель“ viešbučiui. Pirmame Vilniaus miesto salės aukšte 1902 m. buvo įrengtas žibaliniu varikliu sukamas nuolatinės srovės generatorius, maitinęs 42 elektrinius salės šviestuvus.

Nuo I pasaulinio karo pradžios iki lenkų okupacijos pabaigos (1914–1939) Miesto salės prestižas tolydžio smuko, o jo kultūrinė funkcija audringų politinių įvykių akivaizdoje neretai užleisdavo vietą būtiniausioms to meto reikmėms. Miesto salėje I pasaulinio karo metais buvo įsikūrusi vokiečių karo ligoninė. Po karo čia, vadinamajame kino teatre „Milda“, šiokiadieniais buvo rodomi filmai, o savaitgaliais vykdavo koncertai. Virš salės abiejuose aukštuose dieną veikė dvi pradžios mokyklos. O ir pati salė, nors joje vis dar vykdavo koncertai, palaipsniui tapo politinių susirinkimų būstine (kaip žinia, 1918 m. čia įvyko posėdis, kurio metu Lietuvoje buvo paskelbta Tarybų valdžia).^[2][3][4][5]

1998 m. liepos mėn. filharmonijai buvo suteiktas nacionalinės kultūros įstaigos statusas. Šiuo metu ši stambiausia šalies koncertinė įstaiga vykdo kelias funkcijas. Įstaiga organizuoja koncertinius sezonus savo būstinėje (678 vietų Didžiojoje ir 200 vietų Mažojoje salėse) ir įvairiose koncertų vietose Vilniuje (Taikomosios dailės muziejuje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir kitur) bei kituose Lietuvos miestuose; veikia kaip koncertinė agentūra, organizuojanti Lietuvos atlikėjų gastroles ir užsienio atlikėjų pasirodymus Lietuvoje. Kita vertus, ji vienija ir administruoja didžiausias Lietuvos muzikos atlikėjų pajėgas: Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), Lietuvos kamerinį orkestrą (meno vadovas Sergej Krylov), Čiurlionio kvartetą, Valstybinis Vilniaus kvartetas, kamerinį ansamblį „Musica humana“.^[2]

Lietuvos nacionalinė filharmonija organizuoja bei koordinuoja profesionalaus muzikos meno kūrimą ir pristatymą: įvairius muzikos meno renginius – simfoninius, kamerinius, džiazo koncertus, sekmadieninių koncertų ciklą visai šeimai, kompozitorių autorinius vakarus ir atlikėjų rečitalius, teminius koncertų ciklus, gastroles ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. LNF vykdo švietimo programas, sudaro sąlygas pripažintiems ir jauniems Lietuvos bei pasaulio muzikos atlikėjams, kolektyvams dalyvauti LNF kūrybinėje veikloje. Puoselėdama nacionalinį repertuarą, LNF rengia nemažai koncertų, kuriuose skamba Lietuvos autorių kūryba, naujų kūrinių premjeros.

Lietuvos nacionalinė filharmonija dalyvauja įvairiuose nacionaliniuose, tarptautiniuose projektuose bei programose, vykdo bendrus projektus su įvairiais partneriais, kultūrinėmis organizacijomis. Per keletą pastarųjų metų įgyvendintos mainų programos su Švedija (2002–2003), Norvegija (2005), vykdoma Šiaurės šalių jaunimo kamerinės muzikos programa UPBEAT (nuo 1999 m.). Kultūrinius ryšius aktyviai plėtoti padeda narystė tarptautinėse organizacijose: Lietuvos nacionalinių institucijų, Europos festivalių (EFA), Šiaurės–Baltijos šalių valstybinių koncertinių įstaigų asociacijose, Atlikėjų menų sektoriaus darbdavių asociacijos europinėje lygoje (PEARLE). 2009 m. LNF pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Kauno filharmonija, Klaipėdos koncertų sale ir Latvijos koncertų direkcija dėl bendrų projektų 2009–2010 metais.^{[2] [8]} Vienas ambicingiausių pastarųjų metų Baltijos šalių bendradarbiavimo rezultatų – LNF inicijuotas ir į programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ įtrauktas tebevykstantis projektas „Viva Musica Via Baltica“, jungiantis Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Lenkijos koncertines įstaigas bei jų atstovaujamus kamerinius orkestrus. LNF aktyviai dalyvauja kituose nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektuose bei Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginiuose.^[7]

Ne sezono metu LNF organizuoja tris gausiai klausytojų lankomus festivalius: „Vilniaus festivalį“, „Nakties serenadas“ Palangoje ir „Kuršių nerijos festivalį“ Neringoje. Sezono metu įprastą koncertų ritmą paįvairina šventiniai Kalėdų muzikos savaitės (gruodžio pabaigoje) ir J.S.Bacho muzikos festivalio (kovo–balandžio mėnesiais) renginiai.^[7]

Vikiteka: Lietuvos nacionalinė filharmonija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficialus Lietuvos nacionalinės filharmonijos tinklalapis (lietuvių, anglų k.)