Heraklitas

Heraklitas
Heraklitas (dailininkas Johannes Moreelse)
Gimė	544 m. pr. m. e.
Mirė	483 m. pr. m. e.
Veikla	senovės graikų filosofas
Vikiteka	Heraklitas

Heraklitas (Herakleitas; apie 544 m. pr. m. e. Mažosios Azijos mieste Efese – 483 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas, Parmenido amžininkas. Tėvas – Blosonas, pagal kitą versiją – Herakontas. Anot Svido, Heraklitas gyveno Darijaus valdymo laikotarpiu, apytiksliai 521–487 m. pr. m. e. Šlovės viršūnę Heraklitas pasiekė maždaug per 69 olimpiadą (504-501 m. pr. m. e.). Heraklitas buvo vienos aristokratiškiausių jonėnų giminių – Androklidų palikuonis. Ši giminė yra kildinama iš Atėnų karaliaus Kodro.

Heraklitas buvo naturfilosofas – jam rūpėjo suprasti gamtos pasaulio paslaptis. Jo mąstymui būdingas gilinimasis į save, sielos tyrinėjimas. Jis buvo pirmasis, kuris įsisąmonino filosofiją kaip užsiėmimą ar pašaukimą, todėl jį galima vadinti pirmuoju „tikruoju“ filosofu.

Heraklitui būdingas painus stilius, kalbėjimas mįslėmis, todėl jis buvo pramintas Tamsiuoju. Yra pasakojama, jog Euripidas, davęs Sokratui Heraklito knygą, paklausė „Na, kaip?“ Tas atsakė: „Ką supratau – didinga: manau, kad ir tai, ko nesupratau, – išties čia reikėtų kokio Delo naro, [idant pasiektų dugną].‘ Dėl savo plačiai interpretuotinos filosofijos, Heraklitas buvo pramintas Orakulu.

Heraklito knyga parašyta apie 490 m. pr. m. e. Ši knyga buvo paaukota Artemidės šventyklai. Neišlikusį šio veikalą galėjo sudaryti trys dalys: apie Visatą, politiką ir teologiją.

Senatvėje Heraklitas susirgo edema. Gydytojai, su kuriais jis konsultavosi, negalėjo paskirti jokio gydymo, todėl Heraklitas bandė gydytis pats, naudodamas tepalą iš karvės mėšlo bei degindamasis saulėje. Jis tikėjosi, kad šiuo metodu pavyks pašalinti susikaupusį skystį. Praėjus dienai, Heraklitas mirė ir buvo palaidotas prekyvietėje.^[1]

Heraklitui pirminė substancija – ugnis. Teigė, kad ugnis viską pasiimanti ir viską grąžinanti. Pasaulį laikė amžinu tapsmu, lygindamas jį su upe, į kurią du kartus neįbrisi. Heraklito filosofija rėmėsi dialektika, svarbiausias mokymo principas – daugelis skirtingų dalykų iš tiesų yra viena, o viena yra daugelis. Priešybių kova esanti kuriančioji pasaulio priežastis ir jo variklis. Vieną pasaulinį protą, „logos“, manė esant viską valdančia ir palaikančia priežastimi. Kėlė sielos reinkarnacijos idėją.

Savo pasisakymuose perteikė mintį, jog gėris ir blogis yra viena. Tai reiškia, jog gėris ir blogis tėra dvi neatskiriamos to paties dalyko pusės, o ne tai, kad gėris yra blogis ir atvirkščiai.

Heraklitas didelę reikšmę skyrė žmogui. Jį laikė sudarytą iš ugnies, vandens ir žemės. Siela esąs subalansuotas ugnies bei vandens derinys. Jei kuris nors iš jų ima dominuoti, mirštama. Nuo vandens pertekliaus mirusi siela eina į žemę, iš kurios atsiranda vanduo, o iš jo vėl susikuria sielos. Tie, kurie mirė nuo ugnies pertekliaus, tampa nemirtingais gyvųjų ir mirtingųjų globėjais; nemirtingieji, savo ruožtu, vėl tampa mirtingaisiais. Heraklito teigimu, gyvenimas ir mirtis nuolatos keičia vienas kitą.^[2]

Heraklitas, be „logos“, iškėlė dar tris tezes: Nuolatinio judėjimo teorija (viskas aplinkiniame pasaulyje nuolat juda, keičiasi); Priešybių Vienybė (visi objektai yra nesuderinami ir kartu sudaro vienybę) ir Monizmo doktrina (visa yra viena).

Monizmo doktriną Heraklitas pateikė taip: „Šis pasaulis nėra nei dievo nei žmogaus sukurtas, bet visada buvo, yra ir bus.“ Stoikai, laikę Heraklitą savo „protėviu“ Heraklitui priskyrė ir „ekpurosis“ (kosminės konflagracijos) doktriną – visa visata yra periodiškai ugnies sunaikinama, po to kaip feniksas atgimsta iš pelenų. Tačiau Heraklito monizmas atmeta tiek pasaulio sukūrimo (kosmogonijos), tiek pasaulio pabaigos (kosmotropijos) idėjas. Dėl to, Heraklito filosofija kertasi su Mileto mokyklos filosofų idėjomis, kuriems buvo būdinga kosmogonijos koncepcija. Pats Heraklitas savo kosmogonijos atmetimo nepaaiškina.

Pantha rhei, arba „viskas juda“, yra vienas žinomiausių posakių, priskiriamų Heraklitui. Šį teiginį suformulavo Simplicijus, bet jo esmė kyla iš Heraklito nuolatinio judėjimo teorijos. Ši Heraklito teorija – bendrinė tezė apie gamtos tikrovę ir yra paremta empiriniais paties filosofo stebėjimais.

Heraklito teorija primena Mileto mokyklos filosofiją – jie taip pat pastebėjo, jog pasaulis nėra statiškas. Tačiau miletiečiai manė, jog tarp visų judančių ir besikeičiančių dalykų šiame pasaulyje egzistuoja ir stabilūs, nekintantys; tuo tarpu Heraklitas teigė, jog juda absoliučiai viskas. Jis tai iliustravo teiginiu „Į tą pačią upę neįbrisi du kartus.“ Upės tariamas stabilumas maskuoja nuoatinę kaitą – nors upė ir atrodo ta pati, ji tokia nėra.

Heraklito teiginiuose įžvelgiamos priešybės. Priešybės yra sukuriamos tam, kad būtų galima suvokti jų vienybę. „Karu“ ar „vaidu“ Heraklitas įvardina dėsnį, pagal kurį priešybių išskyrimas yra pasaulį vienijantis faktorius. Priešybių pažinimas atneša Vienio suvokimą. Vienybės pagrindas yra Heraklito skelbiamo logos turinys: „Visa yra viena“. Tikrovę vienijantis vienis sutampa su išmintimis ir dieviškumu.

Heraklitas pastebėjo, jog viskas, netgi priešybės, yra susiję sudėtingais ir įvairiais tarpusavio saitais, kurių dažnai nepastebime. Jis tai išreiškė teze „visa yra viena“, tačiau jos tikroji reikšmė yra artimesnė teiginiui „visa yra tarpusavyje susiję“. Priešybių teorija kyla iš nuolatinio judėjimo teorijos ir remiasi tais pačiais esminiais dalykais bei plačiais stebėjimais. Deja, priešybių teoriją tvirtinančių Heraklito raštų fragmentų tėra apie dvidešimt ir dauguma yra labai kontroversiški iki šių dienų arba tiesiog labai neaiškūs.

Iš visų trijų Heraklito teorijų, svarbiausios yra nuolatinio judėjimo teorija (pantha rhei ir priešybių vienybės principas. Monizmo doktriną Heraklitas parėmė Miletiečių idėjomis ir ją iškėlė tik tam, kad parodytų savo sugebėjimą žvelgti giliau ir plačiau.

Heraklito raštų išlikę nedaug – mūsų laikus pasiekė tik keli šimtai fragmentų. Dauguma jų mus pasiekė per Bažnyčios Tėvų – Klemenso Aleksandriečio ir Hipolito iš Romos – rankas.

Pirmus fragmentus ir liudijimus pateikia Platonas. Neabejotina, kad Heraklitas giliai paveikė Platono mąstymą. Aristotelis ir Teofrastas Heraklitą interpretavo pagal jonėniškosios filosofijos principus ir tai padarė įtaką vėlesniems liudijimams. Heraklito fragmentų randama Plotino bei kitų neoplatonikų raštuose. Taip pat kai ką cituoja Seneka, Markas Aurelijus.

Jau Aristotelio laikais buvo iškilusi problema Heraklito fragmentus rekonstruoti į vientisą, nuoseklų tekstą, tačiau Heraklito mintis sugrupuoti, suteikti joms vientisą struktūrą yra labai sudėtinga, kadangi manoma, jog buvo rašomos tiesiog į užrašų knygutę, taigi jų nejungia jokia literatūrinė forma.

Kahno knygoje (1979 m.) aprašoma, jog Heraklito fragmentuose galima atrasti sudėtingų prasminių ryšių struktūrą, kuri yra pagrįsta mąstymo motyvų pasikartojimais bei polifoniniu atsiskleidimu. Tačiau tokių bandymų struktūrizuotant atskirus fragmentus atrasti „tikrąjį“ Heraklitą pagrįstumas yra labai abejotinas.

Išlikę Heraklito fragmentai yra trumpi – ilgiausias fragmentas yra iš trijų sakinių, jį sudaro 55 žodžiai. Heraklito fragmentai pasižymi ritmingumu, metriškumu, rimo užuomazgomis, eufoniškumu, yra lengvai įsimenami, prasmės atžvilgiu uždari, tačiau nesudarantys nuoseklaus teksto. Heraklito fragmentuose yra aptinkamos aliteracijos bei sąmoningai vartojamos homoniminės formos, anagramos (žodžių raidžių ar skiemenų sukeitimas, siekiant gauti naują žodį).

Tikrovės pažinimą Heraklitas prilygina mįslės ar Dievo ištaros „perskaitymui“. Tai gali būti jo teiginių dviprasmiškumo priežastis. Taip pat fragmentams būdingi chiazmai (tų pačių žodžių pasikartojimas simetriškose to paties sakinio pozicijose).

Kai kuriuose Heraklito mokymo fragmentuose aptinkama zoroastrizmo poveikio pėdsakų.^[3]

Barnes, Jonathan (1979). The Presocratic Philosophers. RKP, London.

Heraklitas (1995). Fragmentai. Aidai, Vilnius.