Gruzijos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gruzijos istorija
Abchazijos | Pietų Osetijos
Diaochi, Kolchidė, Iberija
Lazika
Bizantijos, Sasanidų imperijos
Arminijos emyratas
Tao-Klardžetija, Abchazija, Heretija, Kachetija, Kartlija
Seldžiukų imperija
Sakartvelo karalystė
Mongolų imperija
Samcchė, Kachetija, Kartlija, Imeretija
Osmanų, Safavidų imperijos
Rusijos imperija
Gruzijos Demokratinė Respublika
Užkaukazės TFSR > Gruzijos TSR
Gruzija, Abchazija, Pietų Osetija

Gruzijos istorija arba Sakartvelo istorija – gruzinų ir kitų jiems kultūriškai artimų tautų gyvenamos teritorijos istorija.

Dabartinės Gruzijos valstybės teritorija buvo suformuota XX a., Gruzijai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Istorinė Gruzija visuomet apėmė šiek tiek didesnes teritorijas, nei dabartinė. Ją sudarė ne tik dabartinės Gruzijos, bet dalies Turkijos, Rusijos teritorijų, kurios vėliau atplėštos.

Išskyrus laikotarpius, kuomet Gruziją valdė svetimos valstybės (Bizantija, Sasanidai, Kalifatas, Osmanų imperija, Rusijos imperija ir kt.), nepriklausomybės laikotarpiais Gruzija retai kada buvo vieninga. Dėl labai įvairių gamtos sąlygų čia susiformavo daug smulkių istorinių regionų, kurie visuomet vaidino svarbų vaidmenį šalies istorijoje. Šiuos regionus galima grupuoti į keturias pagrindines grupes:

• Vakarų Gruzija – teritorija, sudaryta daugiausia iš subtropinių lygumų Juodosios jūros rytinėje pakrantėje, kur susiformavo Ubykijos (dab. Rusija), Abchazijos, Megrelijos, Gurijos istoriniai regionai. Aukštumose šiaurės rytuose buvo Imeretija, Rača, Lečchumija ir Svanetija.
• Tao-Klardžetija (Pietvakarių Gruzija) – reljefo požiūriu gana kalnuotas ir įvairus regionas, apimantis dalį dabartinės Gruzijos, tačiau didžioji jo dalis yra dabartinėje šiaurės rytų Turkijoje. Arsiani kalnai dalina regioną į dvi dalis: vakaruose yra Adžarija, Klardžetija, Šavšetija, Tao, Lazona, o rytuose – Samcchė, Džavachetija, Trialetija, Tori, Artaanija, Kola.
• Centrinė Gruzija (Kartlija) – didžiausias regionas, gruzinų tautos centras. Geografiškai jį sudaro Kuros upės vidurupis. Jo šiaurėje buvo daug smulkių kalnuotų regionų, tokių, kaip Mtiuletija, Chevija, Chevsuretija, Tušetija, Pšavija, Erco-Tianetija.
• Rytų Gruzija (Kachetija) – geografiškai įvairus regionas, kuriam priklauso ir smulkesnis regionas Heretija (dabar dalis priklauso Azerbaidžanui).

Kiekvienas istorinis regionas pasižymėjo savitu kultūriniu identitetu, gyvenimo būdu. Dažniausiai čia susiformuodavo savitas gruzinų kalbos dialektas ar net atskira kalba (pvz., abchazų, lazų, svanų, megrelų ir kt. kalbos).

Ž • A • R Gruzijos istoriniai regionai Abchazija · Adžarija · Chevija · Chevsuretija · Džavachetija · Erco-Tianetija · Gurija · Heretija · Imeretija · Kachetija · Kartlija · Lečchumija · Meschetija · Megrelija · Mtiuretija · Pšavija · Rača · Samachablas · Svanetija · Tao-Klardžetija · Taširas · Trialetija · Tori · Tušetija

Pagrindinis straipsnis – Gruzijos priešistorė.

Spėjama, kad Pietų Kaukazas buvo apgyvendintas prieš 1,8 mln. metų. Dvanisyje randami seniausi Gruzijoje archeologiniai radiniai. Neolito žemdirbės kultūros čia susiformavo apie VII-VI tūkst. pr. m. e. IV tūkst. pr. m. e. jos išaugo į Pietinio Kaukazo Kura-Arakso kultūrą, kur vėliau išsivystė į II tūkst. pr. m. e. Trialetijos kultūrą.

2100-750 m. pr. m. e. regionas patyrė invazijas iš įvairių pusių, – šią teritoriją kirto hetitai, urartai, medai, iranėnai, kimerai. Maždaug tuo metu iš vietos gyventojų protokartvelų vystėsi pagrindinės atšakos, tapusios dabartinių tautų pirmtakėmis. Vakarų lygumose susiformavo zanų atšaka (iš jos vėliau išsivystė megrelų, lazų ir kitos tautybės). Šiaurės vakarų aukštumose (dab. Abchazija, Svanetija) susiformavo svanai, o rytinėje Gruzijoje formavosi gruzinai (kartvelai).

Pagrindiniai straipsniai: Kolchidė, Iberija

Spėjama, kad viena pirmųjų valstybių, susiformavusi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje Pietvakarių Gruzijos regione, buvo Diaochi. Yra hipotezių, kad jos gyventojai buvo proto-kartvelai, patyrę stiprią įtaką iš Mesopotamijos civilizacijų. Ši valstybė aprašoma Asirijos, Urartu metraščiuose. Jos pavadinimas išliko vėlesniame istorinės Gruzijos Tao (graikiškai Taoči, armėniškai Tays) regione.

Maždaug tuo metu derlingose Vakarų Gruzijos žemumose konsolidavosi zanų valstybė Kolchidė su sostine Kutaisyje. Ši valstybė išsiplėtė palei Juodosios jūros vakarines pakrantes. Argonautai iš Graikijos lankėsi būtent šioje karalystėje. VI a. pr. m. e. vietinė kultūra susitiko su graikų kultūra, mat kaip tik tuo metu graikai čia kūrė savo kolonijas, iš kurių vėliau susiformavo tokie miestai, kaip Picunda (graikų Pitijus), Suchumis (graikų Dioskurijos), Potis (graikų Phasis), Gonijas (graikų Apsaras), Nokalakevis (graikų Archeopolis).

Kalnuotoje rytinėje Gruzijoje valstybės konsolidacijos procesas užtruko, tačiau galiausiai valstybė susikūrė apie 300 m. pr. m. e. Tai buvo gruzinų (kartvelų) tautos Iberija su sostine Mccheta. Iberijoje, skirtingai nei Kolchidėje, buvo stipresnė mesopotamiška kultūra, čia buvo paplitusi ne graikų, bet aramėjų kalba. Iberija valdė ne tik Centrinę ir Rytų Gruziją, bet ir Pietvakarių Gruziją, kuri II a. pr. m. e. atiteko Armėnijai.

Pagrindiniai straipsniai: Kaukazo Iberija, Lazika

Nuo I a. pr. m. e. Gruzijos teritorijoje hegemoniją įgijo Romos imperija, kuriai tiesiogiai pavergti šių sričių nepavyko, tačiau valdė per legatus, dėl šių teritorijų kovodama su Partų imperija, vėliau Sasanidų imperija.

II a. Iberija vėl sustiprėjo, sugebėdama atkurti senąsias savo teritorijas Armėnijos sąskaita. Tuo metu joje į valdžią atėjo nauja dinastija – Aršakidai (Partų dinastijos atšaka), kurią III a. pabaigoje pakeitė Chosroidai.

IV a. iš Romos imperijos išsivadavo viena nedidelė provincija, anksčiau buvusi pietinė Kolchidės sritis – Lazona, gyvenama lazų tautos. Lazai pradėjo ekspansiją į buvusias Kolchidės teritorijas, ir jas vėl suvienijo į Lazikos karalystę. Ši karalystė egzistavo iki VII a., kai suskilo į daug smulkių kunigaikštysčių, tapusių priklausomomis nuo Bizantijos.

IV a. Gruziją pasiekė krikščionybė, ir Iberija buvo viena pirmųjų pasaulio valstybių, priėmusi šią religiją. Netrukus krikščionybė buvo priimta ir Lazikoje.

Nuo IV a. pabaigos Iberijoje įsitvirtino Sasanidų imperija, kuri su pertraukomis valdė karalystę iki arabų užkariavimų VII a. Gruzinai neretai sukildavo, siekdami atkurti savo tapatybę. Vienas žymiausių to laikotarpio herojų buvo karalius Vachtangas I, kuris VI a. pradžioje laikinai iškovojo nepriklausomybę, o vėliau buvo užtikrinta gruzinų teisė turėti savo rinktus vietininkus (erismtavari).

Tuo pat metu pietvakarių Gruzija buvo valdoma Bizantijos imperijos, kuri šiose teritorijose įsteigė administracinį vienetą Iberijos Kuropalatinatą.

VIII a. visas Pietų Kaukazas, įskaitant ir Gruziją, patyrė arabų antpuolius. Jų metu buvo sunaikinta Sasanidų imperija. Tačiau daugumai Gruzijos kunigaikštysčių pavyko išsaugoti nepriklausomybę, nors pietinė Kartlija buvo užimta arabų ir paversta Tbilisio emyratu.

Priešo akivaizdoje gruzinų kunigaikštystės ėmė vienytis. Apie 786 m. mažos Abchazijos kunigaikštystės valdovas Leonas iškovojo nepriklausomybę nuo Bizantijos ir suvienijo visą Vakarų Gruziją, beveik atkurdamas senosios Lazikos ir Kolchidės teritorijas. Taip buvo įkurta Abchazijos karalystė, kurios sostinė buvo perkelta į Kutaisį. Ši karalystė X a. I pusėje tapo tokia stipri, kad kartais valdydavo ir į rytus buvusias karalystes – Kartliją, Kachetiją ir Heretiją.

IX a. pradžioje tuo tarpu prasidėjo pietvakarių Gruzijos vienijimas. Ši istorinės Gruzijos dalis, formaliai priklausiusi Iberijos kuropalatinatui, įgijo de facto nepriklausomybę. Įsitvirtinus Bagrationų dinastijai, valdovas Ašotas iš Klardžetijos užėmė aplinkines kunigaikštystes, sukurdamas Tao-Klardžetijos karalystę. Valstybės sostine tapo Artanudžis.

X a. pabaigoje prasidėjo galutinis Gruzijos vienijimo etapas. Nusilpus Abchazijos karalystei, Dovydas III iš Tao-Klardžetijos prijungė Kartliją. Mirus Abchazijos valdovui Teodosijui aklajam, sostą paveldėjo Dovydo III netikras sūnus Bagratas III, o 1001 m. mirus Dovydui, Bagratas III paveldėjo ir Tao-Klardžetijos sostą. 1008–1010 m. Bagratas III užkariavo ir Kachetiją bei Heretiją, taip baigdamas visos Gruzijos vienijimą.

XI a. II pusėje visą pietų Kaukazą siaubė seldžiukai, kurie žudė vietos gyventojus, griovė miestus. Daugybė gruzinų bėgo į kalnuotas šiaurines sritis, tokias kaip Svanetija, Račia, Chevija, Chevsuretija ir kt.

Pagrindinis straipsnis – Gruzijos aukso amžius.

1089 m. Gruzijos sostą paveldėjo Dovydas IV Statytojas, kuris visą savo gyvenimą skyrė kovai su seldžiukų viešpatavimu ir kolonizacija. Dovydui palankus veiksnys buvo ir I kryžiaus žygis, kuris nusilpnino musulmonų galią Artimuosiuose Rytuose. Dovydas organizavo nuolatinę armiją, valstiečių miliciją, o 1099 m. nustojo mokėti duoklę seldžiukams. Karalius ypač rėmė krikščionių vyriausiąjį katoliką, taip remdamas gruzinų rekonkistą prieš musulmonus.

XII a. pradžioje Dovydas jau valdė senąsias Gruzijos teritorijas, o Tbilisis buvo paverstas mažu musulmonišku enklavu. Karalius, siekdamas apgyvendinti šalį, kuri buvo ištuštėjusi po seldžiukų viešpatavimo, kvietėsi karius su šeimomis iš Šiaurės Kaukazo, iš Alanijos karalystės, kad jie tarnautų valstybės armijoje. Jų palikuonys yra žinomi kaip osetinai ir gyvena Pietų Osetijoje.

1122 m. įvyko paskutinis didelis Didgorio mūšis tarp Gruzijos ir seldžiukų, kurį gruzinai laimėjo. Per šį mūšį buvo galutinai prijungtas Tbilisis, kuris tapo karalystės sostine. Netrukus prie Gruzijos buvo prijungtos krikščioniškos sritys, kuriose islamas dar nebuvo spėjęs įsigalėti: šiaurės Armėnija ir vakarų Širvanas. Islamizuotas Rytų Širvanas tapo Gruzijos vasalu.

Po Dovydo įpėdinių, kurie tęsė sėkmingą politiką, 1184–1213 m. Gruziją valdė karalienė Tamara, kurios valdymas vadinamas Gruzijos aukso amžiumi. Jos laikais Gruzijos armija atsispyrė naujoms musulmonų invazijoms. Be to, Gruzija savo vasalėmis pavertė daugybę musulmoniškų kraštų – Pietų Armėniją, Azerbaidžaną (įskaitant ir dabartinį šiaurės Iraną). Gruzijos vasalitetą pripažino šiaurės Kaukazo valstybės Alanija, Durdzukija, Didoja, Chunzija, Lekija. 1205 m. Gruzijai užkariavus šiaurės rytų Bizantiją, šios teritorijos buvo atiduotos valdyti Tamaros giminaičiui ir tapo Trapezunto imperija, iš dalies priklausoma nuo Gruzijos.

Tuo metu Gruzija tapo stipriausia valstybe Viduržemio jūros rytiniame regione. Valstybėje klestėjo kultūra, architektūra, filosofija, literatūra.

1220 m. Gruzijos teritoriją pasiekė mongolai, o 1243 m. sutartimi karalienė Rusudan buvo priversta atiduoti mongolams visas vasalines musulmoniškas teritorijas (Širvaną, pietų Armėniją). Be to, mongolai realiai kontroliavo visą vakarų Gruziją, įskaitant ir sostinę Tbilisį, todėl Gruzijos valdovai reziduodavo Kutaisyje.

Nesutarimai egzistavo ir karalystės viduje, mat pietvakarinėje Gruzijoje įsigalėjo Samcchės valdovai, kurie praktiškai tapo nebepriklausomi. Taigi, Gruzijos karalystė tuo metu realiai apsiribojo tik Vakarine Gruzijos dalimi.

1259–1330 m. Gruzija aktyviai kovojo su Ilchanatu, kuris siekė įsigalėti šiose teritorijose, ir apsaugojo nepriklausomybę. Ilchanatui nusilpus XIV a. viduryje, karalius Georgas V Šviesusis (1314–1346) laikinai atkūrė Gruzijos vienybę (1220 m. sienas) ir sugrąžino Trapezunto imperiją į Gruzijos įtaką.

1386–1403 m. Gruzija patyrė griaunančias Tamerlano invazijas, po kurių šalies ekonomika, kultūra buvo sugriautos. Be to, per XV a. galutinai žlugus Bizantijos imperijai, buvo tiurkizuotos ir islamizuotos visos teritorijos į vakarus ir į rytus nuo Gruzijos, Armėnija buvo užimta musulmoniškos Kara Kojunlu valstybės, taigi Gruzija pavirto mažu krikščionišku enklavu.

XV a. pradžioje Gruzijos etninės teritorijos skilo į 4 karalystes, kurios atitiko keturis istorinius regionus. Vakarų Gruzijoje susiformavo Imeretijos karalystė, rytų Gruzijoje – Kachetijos karalystė, centrinėje Gruzijoje – Kartlijos karalystė, o pietvakarių Gruzijoje – Samcchės atabegatas.

XV a. pabaigoje, nors karalystės išliko, Gruzija buvo padalinta tarp dviejų imperijų įtakos sferų: Imeretijoje ir Samcchėje įsigalėjo Osmanų imperija, o Kartlijoje ir Kachetijoje – Safavidų Persija. Vėliau Samcchė buvo prijungta prie Osmanų imperijos, islamizuota, ir atplėšta nuo istorinės Gruzijos. Tiek turkai, tiek persai vykdė savo žiaurią politiką, smukdydami krašto ekonomiką, žudydami gyventojus, juos tremdami.

1762 m. Kachetijos karalystės karalius Hereklis II paveldėjo gretimos Kartlijos karalystės sostą, taip suvienydamas abi karalystes. Jų bendra sostine tapo Telavis. Ereklis siekė paramos iš Rusijos imperijos, kuri buvo panašios religijos, kovoje su musulmonais. Rusijai ši sąjunga buvo naudinga kovoje su tuometiniu priešu Turkija. 1783 m. Georgijevsko sutartimi buvo patvirtintas Kachetijos-Kartlijos kaip Rusijos protekorato statusas, tačiau 1787 m. rusai išvedė savo pajėgas iš šalies, palikdami ją neginamą. 1795 m. Persijos kariuomenė, Krtsanisi mūšyje nugalėjusi Gruzijos pajėgas, sudegino Tbilisį.

1801 m. Rusijos imperatorius Pavelas I aneksavo Kartliją-Kachetiją, buvo nutraukta Gruzijos valdovų dinastija ir paskirtas gubernatorius.

1805 m. rusai sumušė persų armiją, išgelbėdami Tibilisį, tačiau 1810 m. aneksavo ir Imeretiją, nugalėję jos karalių Solomoną II. Vėlesnių mūšių metu buvo iš Turkijos atkovotos dalis Samcchės žemių (Adžarija, Džavachetija), kurios irgi prijungtos ir sudaro dabartinės Gruzijos teritoriją. Visos čia rusų užimtos teritorijos buvo pavadintos Kaukazo vietininkyste, kuri plėtėsi tolyn į rytus ir į pietus, apimdama ir dabartines Armėnijos, Azerbaidžano teritorijas.

Rusai kaip ir gruzinai išpažįsta stačiatikybę, todėl buvo tikimasi sėkmingai inkorporuoti Gruziją į imperijos sudėtį. Tačiau dėl didelių kultūrinių skirtumų, gruzinai ne kartą sukildavo (1832 m.). 1845 m. Kaukazo vietininku tapus Michailui Voroncovui, rusai sulaukė gruzinų diduomenės palaikymo, kraštas buvo europeanizuotas, tačiau buvo silpninamas žemės ūkis^{[reikalingas šaltinis]}.

Pagrindinis straipsnis – Gruzijos Demokratinė Respublika.

Rusijos imperijoje augo gruzinų nepasitenkinimas, kuris XIX a. II pusėje pasireiškė kaip tautinis atgimimas. Buvo prišinamasi rusų įsitvirtinimui stačiatikių bažnyčiose, valstietijos nuskurdimui, armėnų įsigalėjimui šalies prekyboje ir pramonėje.

Atgimimui vadovavo princas Ilja Čavčavadzė, kuris rėmė mokyklas, kultūrą. Jo iniciatyva pradėtas leisti laikraštis „Iverija“. Tuo metu iškilo daug talentingų, kūrybingų asmenybių, kurios kūrė literatūrą, skatino tautinę tapatybę ir vedė prie nacionalinio pasipriešinimo.

Gruzinų nacionalinis pasipriešinimas turėjo ir daug socializmo bruožų, mat socialdemokratų partija tapo vadovaujančia politine jėga. Šis laikotarpis išugdė daug vėlesnių sovietmečio vadų, jų tarpe ir Josefą Džugašvilį (Staliną).

1905 m. Rusijos revoliucija vedė į daug reformų, palengvinusių padėtį šalyje. Tačiau po 1917 m. revoliucijos 1918 m. Gruzija paskelbė Demokratinę Gruzijos Respubliką, kurią valdė daugiausia socialdemokratai.

Pagrindiniai straipsniai: Užkaukazės TFSR, Gruzijos TSR

1922 m., po trumpos nepriklausomybės, Gruzija buvo inkorporuota į TSRS kaip Užkaukazės TFSR dalis. Prijungimo metu ji buvo priversta atiduoti kai kurias savo teritorijas Turkijai (Klardžetija, dalis Meschetijos, Artaanas, Kola), Armėnijai (Lore regionas), Azerbaidžanui (dalis Heretijos), Rusijai). Taip susiformavo dabartinės Gruzijos sienos. 1936 m. Užkaukazės TFSR buvo suskaldyta į tris užkaukazės TSR, ir Gruzija tapo Gruzijos TSR.

Gruzija, kaip ir visos tarybinės respublikos, patyrė žudymus, trėmimus, persekiojimus. Nepaisant to, faktas, kad Stalinas buvo gruzinų tautybės, skatino patriotinius gruzinų jausmus, darė šalį vieną lojaliausių Tarybų valdžiai. Antrojo pasaulinio karo metu 700 000 Gruzijos TSR gyventojų kariavo Raudonosios armijos gretose. Po Stalino mirties buvo daug žmonių, nepatenkintų Nikitos Chruščiovo anti-stalinistine politika, šalyje prasidėjo judėjimai, kurie buvo nuslopinti.

Iš visų Tarybinių respublikų Gruzijoje labiausiai augo korupcija, šalis gyveno dvigubą ekonomiką, kurios oficialieji rodikliai buvo vieni menkiausių, tačiau iš tiesų Gruzijoje buvo vienas aukščiausių pragyvenimo lygių. VII–VIII deš. iškilo Eduardas Ševardnadzė, pagarsėjęs kaip puikus kovotojas su korupcija. 1985 m. Ševardnadzė tapo TSRS Užsienio reikalų ministru.

Pasinaudojusi perestroika, Gruzija nepriklausomybę paskelbė 1991 m. balandžio 9 d., vadovaujama Zviado Gamsachurdijos. Jis tapo pirmuoju prezidentu. Tais pačiais metais susikūrus NVS, Gruzija atsisakė į ją įstoti.

1991 m. gruodžio 22 d. Gruzijoje įvyko perversmas, kurio metu valdžią paėmė E. Ševardnadzė, o Z. Gamsachurdija buvo priverstas bėgti į Čečėniją. Maždaug tuo metu prasidėjo tautinių mažumų neramumai, kurie didele dalimi buvo remiami Rusijos. 1992 m. rugsėjį abchazų pajėgos sumušė vyriausybės pajėgas, visi gruzinai iš Autonominės Abchazijos Respublikos buvo išvyti. Nors Abchazija paskelbė nepriklausomybę, ji lieka nepripažinta iki šiol. Tuo pat metu nepriklausomybę paskelbė Pietų Osetija, o Adžarijoje įsitvirtino Aslano Abašidzės valdžia.

Šių neramumų metu sugrįžęs Z. Gamsachurdija bandė susigrąžinti valdžią, įsitvirtindamas Vakarų Gruzijoje, tačiau Rusijos remiama E. Ševardnadzės armija nuslopino sukilimą, o Z. Gamsachurdija buvo nužudytas. 1993 m. Gruzija įstojo į NVS. Tačiau prasidėjus Čečėnijos karui, santykiai su Rusija ypač pablogėjo, Gruzija pradėjo derybas su JAV, išreikšdama norą įstoti į NATO ir ES. Kartu su kitomis provakarietiškomis NVS valstybėmis (Ukraina, Moldova ir Azerbaidžanu), ji susijungė į GUAM grupę.

2003 m. lapkričio mėnesį vykusios rožių revoliucijos metu E. Ševardnadzė buvo nuverstas. Vietoj jo prezidento poste įsitvirtino Micheilas Saakašvilis. Jo valdymo metu likviduotas Adžarijos separatizmas, tačiau neišspręstos problemos dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, kurios vėl paaštrėjo 2008 m. rugpjūčio mėn., kilus Pietų Osetijos karui.

2018 m. gegužės 3 d. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) patvirtino alternatyvų šalies pavadinimą – Sakartvelas.