Galšia

Šis straipsnis apie miestelį. Apie upę skaitykite straipsnyje Galšia (upė).

Alšėnai bltr. Гальшаны, rus. Гольшаны

Alšėnų reginys

Alšėnai 54°15′25″š. pl. 26°00′43″r. ilg. / 54.257°š. pl. 26.012°r. ilg. / 54.257; 26.012 (Galšia)

Laiko juosta: (UTC+3)

Valstybė	Baltarusija
Sritis	Gardino sritis
Rajonas	Ašmenos rajonas

Gyventojų (2006)	1 075

Pašto kodas	231120
Vikiteka	Alšėnai

Galšià ^[1] (arba Alšė́nai, bltr. Гальшаны, rus. Гольшаны) – agromiestelis Baltarusijoje, prie kelio Vilnius–Ašmena–Voložinas, 20 km į pietus nuo Ašmenos, netoli Lietuvos sienos, prie Galšios (Alšios) upės. Apylinkės centras. Miestelyje yra vidurinė mokykla, ligoninė, paštas.

Istorija

1,5 km į šiaurės rytus nuo Alšėnų yra XII a. – XIV a. baltų piliakalnis, kuriame, pasak legendos, kurią pateikia Bychovco kronika ^[2], Lietuvos kunigaikščio Romunto (Romano) sūnus ir Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis Alšis (Holsza) prie Karobio upės, įkūrė miestą; atsikėlė iš ten, ėmė viešpatauti ir pasivadino Alšėnų kunigaikščiu.

Nuo XIII a. Alšėnai buvo LDK Alšios (Galšios) dalinės kunigaikštystės centras. Nuo XIV a. pabaigos Alšėnus valdė Alšėnų kunigaikščių giminė. Jos pradininkas Jonas Alšėniškis apie 1390 m. savo valdose pastatė pilį, prie pilies įsikūrė miestelis. XV a. pradžioje pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. antroji pusėje Bogdanas Sapiega ją atidavė reformatams, vėliau grąžinta katalikams.^[3]

1533 m. Povilas Alšėniškis, siekdamas Vilniaus vyskupo vietos, miestelį perleido karalienei Bonai Sforcai, o ši savo favoritei Elenai Dubovickai, kurios vyras buvo Naugarduko vaivada Povilas Sapiega. Jų įpėdinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vicekancleris Povilas Steponas Sapiega 1610 m. ant Olšankos upelio kranto pastatė vienus gražiausių Vilniaus krašte barokinius Alšėnų rezidencinės pilies rūmus, 1618 m. trinavę barokinę pranciškonų bažnyčią (perstatyta XVIII a. viduryje).^[4] Pilis turėjo šildymo sistemą, vandentiekį ir kanalizaciją, pilies menės buvo puoštos italų meistrų freskomis, grindys dengtos terakota. Prie pilies buvo iškasti trys ežerai, kurių dugnas išklotas plytelėmis. Sapiegų rezidencijoje buvo turtinga biblioteka ir paveikslų galerija.

Vėliau pilis buvo kelis kartus perstatyta, tačiau Švedų tvano metu ji buvo apiplėšta ir padegta. Pilies dalis nebebuvo atstatoma. XIX a. ji atiteko Žabų giminei, o 1880 m. paskutinis pilies savininkas Gorbanovas išardė dalį sienų karčiamos statybai.

Bažnyčios požemiuose marmuriniuose buvo palaidotas bažnyčios fundatorius ir trys jo žmonos, tačiau 1970 m. palaikai išvežti į Minsko Baltarusijos senovės istorijos ir kultūros muziejų. 1618 m. Povilas Steponas Sapiega pastatydino naują barokinę trinavę bažnyčią ir įkūrė pranciškonų vienuolyną, kurį 1832 m. Rusijos imperijos valdžią po sukilimo uždarė. Prie vienuolyno įkurta mokykla. Nuo XVI a. veikė ir stačiatikių cerkvė.

Iki 1795 m. Alšėnai priklausė LDK, 1795–1915 m. valdė Rusijos imperija. XIX a. buvo miestelis, Ašmenos apskrities Galšios valsčiaus centras.^[5] Pirmojo pasaulinio karo metais okupuotas Vokietijos imperijos kariuomenės. 1920 m. nustačius Lietuvos valstybinę sieną su Sovietų Rusija, Alšėnai priskirti Lietuvos Respublikai. 1920–1939 m. valdė Lenkija. Nuo 1939 m. Alšėnai priklauso Baltarusijai. 1942–1944 m. nacių okupacinė administracija Alšėnų valsčių buvo priskyrusi Lietuvos generalinei sričiai.^[6]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1566–1795 m.	Ašmenos apskritis, Vilniaus vaivadija
1863–1915 m.	Alšėnų valsčius, Vilniaus gubernija, Rusijos imperija
1920–1939 m.	Alšėnų valsčius, Ašmenos apskritis, Vilniaus vaivadija
1939–1941 m.	Ašmenos rajonas, Vileikos sritis
1941–1944 m.	Alšėnų valsčius, Lietuvos generalinė sritis
nuo 1944 m.	Ašmenos rajonas, Gardino sritis

Prie Alšėnų pilies (dail A.Adamas, 1812 m.)
Alšėnai (dail. N.Orda, 1876)
Barūnų gatvė 1916 m. žiemą
Pirmojo pasaulinio karo metu
Turgaus aikštėje (1917 m. vasara)
Tiltas per Alšią 1925 m.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1892 m. ir 2019 m.

1892 m.

1897 m.^sur.

1905 m.^[7]

1926 m.

1931 m.^[8]

1970 m.^sur.

1 855

2 883

2 082

1 702

1 996

1 745

1993 m.

2006 m.

2009 m.^[9]

2019 m.

-

1 277

1 075

981

1 044

-

Lietuviai

Miestelis yra lietuviškų vietovardžių areale. Maždaug iki XVIII a. pradžios (iki maro) Alšėnų apylinkių gyventojų daugumą sudarė lietuviai, išskyrus baltarusių pleištą palei Gaišią į pietryčius nuo Alšėnų. Per XVII a. šeštojo dešimtmečio ir XVIII a. pradžioje karus, badą ir marą daug apylinkių gyventojų išmirė, į jų vietą dvarininkai atkėlė daugiausia baltarusių. Slavėjimą stiprino ir vienuoliai pranciškonai. XIX a. viduryje tik apie 1/5 parapijos, daugiausia jos vakarinės dalies gyventojų kalbėjo lietuviškai.^[10]

Alšėnų apylinkių gyventojų absoliuti dauguma ir XIX a. antroje pusėje – XX a. kalbėjo (ir tebekalba) baltarusiškai, tačiau XIX a. jie save vadino litvinais. Tikintieji daugiausia katalikai; jie visą laiką vyravo, pvz., 1919 m. jų buvo 75,4%, stačiatikių – 18,9%, judėjų – 5,7%, o minėtame slaviškų vietovardžių pleište – katalikai ir stačiatikiai. Lietuvių kalbininkų duomenimis, Gaišios valsčiaus lietuviškus pavadinimus turinčios gyvenvietės 1939–1940 m. sudarė 51,6%.