Vigvamas

Kupolo formos, apvalios pastogės naudotos daugelyje etninių Amerikos kultūrų. Išlenkto paviršiaus dėka tokios pastogės puikiai saugojo įvairiomis oro sąlygomis. Karkasas formuojamas iš lenktų medinių karčių, kurios uždengiamos kokia nors medžiaga. Statybos medžiaga priklausydavo nuo konkrečios vietoje prieinamos medžiagos ir statančiųjų kultūros. Dangai buvo naudojama žolė, krūmai, žievė, velėna, kailiai ir audeklas.

Vigvamai yra įprasti sezoniniai būstai tarp indėnų genčių. Jiems pastatyti paprastai reikia daugiau laiko nei tipi ir jų rėmai dažniausiai nėra skirti transportuoti.

Tipiško šiaurės rytų Amerikos vigvamo išlenktas paviršius apsaugo nuo blogo oro. Šeimos vyrai būdavo atsakingi už vigvamo rėmus. Jam statyti nukirsdavo apie 3-4,5 m aukščio jaunus dar žalius medelius. Medžio rūšis nebuvo svarbu. Šie medeliai buvo sulenkiami, tada juos ratu subesdavo į žemę. Rato skersmuo variuoja nuo 3 iki 5 metrų. Sulenkti medeliai suformuoja arkas, tada kiti medeliai naudojami išilgai jiems sutvirtinti. Sutvirtinus karkasą dengiamas stogas ir šonai. Vigvamo šonams dažniausiai buvo naudojama nuo medžių nulupta žievė.

Marija Rovlandson (Mary Rowlandson) vigvamo terminą savo knygoje, kur aprašė savo vienuolikos savaičių ir penkių dienų gyvenimą tarp indėnų 1675 metais, vartojo apibūdindama visus etninių amerikiečių būstus. Vigvamo terminas bendrinėje anglų kalboje yra sinonimas visiems „indėnų namams“, tačiau tai nėra teisinga, nes indėnų bendruomenėse egzistuoja aiškūs skirtumai tarp vigvamo ir tipi.

Regioninis ne etininių amerikiečių terminas vikiupas reiškia kupolo pavidalo vieno kambario būstą. Jis skiriasi nuo tipi, hogano ar kivos. Vikiupai būna įvairaus dydžio, formos ir iš skirtingų medžiagų.

Žemiau antropologo Moriso Oplerio (Morris Opler) čirikavų apačių vikiupo aprašymas:

„Namą, kuriame gyvendavo šeima, statydavo moterys. Tai paprastas apvalus, kupolo pavidalo krūmų namukas, kurio grindys buvo sulig žeme. Jis buvo apie dviejų metrų aukščio ties centru ir apie dviejų su puse metrų skersmens. Karkasui pastatyti buvo naudojamos ilgos nenudžiūvusios ąžuolų ar gluosnių šakos, kurias įbesdavo į žemę ar įkišdavo į specialiai iškastas duobutes. Šios šakos išdėstytos apie 30 cm atstumu viena nuo kitos ir viršuje surištos jukos lapų pluoštu. Ant jų stogą dengdavo vietinių žolių (Andropogon gerardii ir Xerophyllum tenax) ryšulius, surištus virvutėmis. Dūmų angą padarydavo virš centrinės laužavietės. Kailis, dengiantis įėjimą, būdavo pakabintas ant skersinio. Į kurią pusę būdavo lūšnelės anga, neturėjo reikšmės. Apsaugai nuo lietaus ant viršaus būdavo užmetamos kailių atplaišos. Lyjant, jei nebuvo reikalinga ugnis, net dūmų anga buvo uždengiama. Karštu, sausu oru didesnė stogo dangos dalis būdavo nuimama. Tokiam namukui pastatyti prireikdavo apie trijų dienų. Toks būstas būdavo šiltas ir patogus net ir sningant. Viduje būdavo įrengtos lovos iš krūmų ir žolių paklotės, virš kurių būdavo išskleisti drabužiai…“

„Moterys buvo atsakingos ne tik už būsto vidaus įrengimą, bet ir už jo statybą, išlaikymą, remontą ir viską, kas su būstu susiję. Jos rinkdavo žoles lovoms įrengti ir keisdavo jas, kai šios suvysdavo ar sušlapdavo… Bet anksčiau apačiai neturėjo nuolatinių namų, tad jos nesivargindavo su valymu.“^[1]

• Vikiupo statyba (su nuotraukomis).
• Indėnų gyvenamieji būstai Archyvuota kopija 2008-12-12 iš Wayback Machine projekto.

• Hoganas
• Jaranga
• Jurta
• Tipi