Vietnamas

Dabartinis Vietnamo pavadinimas 越南, Việt Nam yra vartojamas nuo 1802 m. Jis sudarytas apkeitus vienos seniausių šalies valstybių – Namvieto (viet. Nam Việt) – skiemenis. Tai padaryta atsiklausus Kinijos imperatoriaus.

Iki tol Vietnamas gana dažnai keitė savo pavadinimą. Seniausios vietų tautos sukurtos valstybės vadinosi Vanlangu (文郎, viet. Văn Lang) ir Aulaku (甌雒, viet. Âu Lạc). Paskutiniaisiais amžiais pr. m. e šalis priklausė Namvieto valstybei, kuri valdė ne tik Vietnamą, bet ir visą Pietų Kiniją. VI a. egzistavęs nepriklausomas Vietnamas buvo žinomas kaip Vanšuanas (萬春, viet. Vạn Xuân).

Šalį valdant Tangų Kinijai, jai suteiktas pavadinimas Anamas (安南, viet. An Nam), t. y. „sutramdyti pietūs“. Šiuo pavadinimu Kinija vadino Vietnamą ir vėliau, jis neretai atgimdavo iki pat XIX a. (pvz., Prancūzijos Indokinijos dalis irgi buvo vadinama Annam), bet pačių vietnamiečių nėra mėgstamas.

Patys vietnamiečiai savo valstybę 968–1054 m. vadino Daikovietu (大𡚝越, viet. Đại Cồ Việt), vėliau (1054–1804 m.) – Daivietu (大越, viet. Đại Việt), kuris naudotas labai ilgai šalies susiskaldymo laikotarpiu iki pat XIX a. Tik 1400–1407 m. šaliai trumpam suteiktas vardas Daingu (大虞, viet. Đại Ngu).

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo istorija.

Seniausias Vietnamo žemdirbystės židinys yra Hongha delta, kur susiformavo neolitinė civilizacija, II tūkst. pr. m. e. išaugusi į aukšto lygio bronzos Dongsono kultūrą. Pasak vietnamiečių legendų, čia paskutiniais tūkstantmečiais prieš mūsų erą susiformavo Vanlango karalystė, valdoma karalių drakonų, kuri III a. pr. m. e. susijungė su šiaurės aukštumose egzistavusia auvietų karalyste. Taip suformuota Aulako karalystė.

Nuo paskutiniųjų amžių pr. m. e. šiaurinio Vietnamo istorija buvo glaudžiai susijusi su Kinijos istorija, nes ši galinga imperija stipriai paveikė šalies kultūrą ir valstybingumą. Jau 207 m. pr. m. e. Aulaką nukariavo sinizuota Namvieto valstybė, 111 m. pr. m. e. šią prisijungė Han dinastijos Kinija. Iki pat X a. Vietnamą valdė Kinija, ir šalis tik sporadiškai įstengdavo iškovoti nepriklausomybę. Jis buvo administruojamas kaip dalis Dziaodžou provincijos, vėliau – kaip Anamo protektoratas.

Tuo pat metu vidurinio Vietnamo pajūrio ruožas ir pietinis Vietnamas (Mekongo delta) buvo veikiamas ne Indijos, o Kinijos. Pirmaisiais mūsų eros amžiais pajūryje susiformavo induizuota Čampos karalysčių federacija, kurioje klestėjo savitas menas ir kultūra, vykdyta plataus masto prekyba su visu Malajų salynu. Tuo pat metu Mekongo baseine susiformavo kita induizuota valstybė Funanė, kuri vėliau atiteko Khmerų imperijai. Tiek Čampa, tiek Khmerų valstybė nepriklausomybę išlaikė iki pat XVIII a.

Nuo X a. šiaurinis Vietnamas iškovojo nepriklausomybę nuo Kinijos ir sukūrė sinizuotą Daivieto karalystę. Prasidėjo šalies klestėjimas, kurio metu valdė stiprios dinastijos: Li, Ankstyvoji Le, Vėlyvoji Le ir kitos. Jos sugebėjo sėkmingai atsispirti Kinijos bandymams dar kartą inkorporuoti šalį į imperiją. Tik trumpu laikotarpiu XV a. Vietnamą valdė Mingų dinastija. Šiuo laikotarpiu valstybė plėtėsi į pietus savo kaimynės Čampos, vėliau Khmerų valstybės sąskaita.

XVI–XVIII a. Daivietas buvo susiskaldęs į tris, vėliau į dvi dalis, valdomas skirtingų giminių. Šiauriniuose kalnuose iki 1667 m. viešpatavo Mak dinastija, šiaurinį Vietnamą valdė Čin lordai, o iš Čampos nukariautą vidurio Vietnamą kontroliavo Nguen lordai, kurie toliau plėtė teritorijas į pietus. Ši plėtra baigėsi tik XVIII a., kuomet Nguenai įgijo dabartines ribas, galutinai okupuodami Čampos likučius ir Kambodžos pietinę dalį. Nguenai, valdę iš sostinės Huės, tapo vis stipresni.

1771 m. Nguenų valdose kilo Taisono sukilimas. Trys Nguenų giminės atstovai nuvertė tuometinį valdovą, tada užpuolė Čin valdovų žemes ir jas prisijungė. Taip Vietnamas buvo suvienytas. Netrukus, kilus pilietiniam karui, politinį stabilumą 1802 m. atkūrė Nguen Anas (viet. Nguyễn Ánh), kuris įkūrė Nguenų dinastiją ir titulavosi imperatoriumi Gia Longu. Imperatoriai bandė modernizuoti šalį, tačiau po keleto nesėkmingų karų šalis pateko Prancūzijos įtakon. Iki 1867 m. prancūzai okupavo pietinį Vietnamą, čia suformuodami Kočinčinos koloniją, 1882 m. užėmė šiaurinį Vietnamą (čia suformavo Tonkino protektoratą). 1884 m. prancūzai jau kontroliavo visą Vietnamo teritoriją, padalinę ją į tris dalis ir įjungę į Prancūzijos Indokiniją. 1940 m. rugsėjį japonai įsiveržė į Prancūzijos Indokiniją ir okupavo ją. 1945 m. kovo 11 d. jie paskelbė marionetinės Vietnamo imperijos sukūrimą.

Po Antrojo pasaulinio karo Vietnamo nacionalistai – Vietminas – paskelbė nepriklausomybę ir prasidėjo Pirmasis Indokinijos karas prieš prancūzus. Tuo pat metu šiauriniame Vietname įsitvirtino komunistai. 1954 m. Ženevos konferencijoje teisiškai patvirtintas šalies skilimas į dvi dalis: šalis buvo padalinta per 17 platumą į komunistų ir nacionalistų kontroliuojamas teritorijas. Iš karto po to prasidėjo Antrasis Indokinijos karas (1954–1975 m.), kuriame kovojo Pietų ir Šiaurės Vietnamas. Po karo Vietnamas buvo suvienytas ir tapo Vietnamo Socialistine Respublika. Jis vystėsi pagal socialistinį modelį. Po KLR-TSRS konflikto, Vietnamas ryžosi palaikyti TSRS pusę. Su pastarosios pagalba jam pavyko apsiginti nuo KLR invazijos, taip pat laikinai okupuoti gretimą Kambodžą.

Baigiantis Šaltajam karui ir nesijaučiant ekonominio progreso, 1986 m. Vietname paskelbtos reformos, žinomos kaip Doimoi (viet. Đổi Mới). Jų pagrindinis principas yra perėjimas prie „socializmu paremtos laisvos rinkos ekonomikos“. Nuo tada ėmė sparčiai vystytis šalies ekonomika.

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo politinė sistema.

Vietnamo Socialistinė Respublika yra vienpartinė valstybė. Šalies dabartinė konstitucija, 1992 m. balandį pakeitusi 1975 m. konstituciją, išskiria pagrindinį Vietnamo Komunistų Partijos vaidmenį visuose vyriausybės organuose, politikoje ir visuomenėje. Rinkimuose Vietname gali dalyvauti tik dukterinės VKP ar jos patvirtintos politinės organizacijos, kaip antai Vietnamo Tėvynės Frontas ir įvairios profesinės sąjungos. Nors valstybė išlieka oficialiai ištikima socializmui, jos ekonominė politika tampa vis labiau kapitalistinė ,^[4] o „The Economist“ šalies vadovybę net pavadino „aistringais kapitalizmui komunistais“.^[5]

Vietnamo Prezidentas yra nominalus valstybės vadovas ir vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, Aukščiausiosios Gynybos ir Saugumo Tarybos sekretorius. Tuo tarpu Vietnamo ministras pirmininkas yra vyriausybės vadovas, pirmininkaujantis ministrų tarybai, kurią sudaro 3 vicepremjerai ir 26 ministerijų ir komisijų vadovai.

Vietnamo Nacionalinė Asamblėja yra vienerių rūmų šalies įstatymus leidžiančioji valdžia, sudaryta iš 498 narių, kuriai pirmininkauja asamblėjos pirmininkas. Vietnamo Aukščiausiasis Teismas – aukščiausiosios instancijos teismas, atskaitingas Nacionalinei Asamblėjai. Jam vadovauja AT pirmininkas. Žemesnės instancijos teismai – provincijų savivaldybių teismai ir daug vietinių teismų. Karo teismai turi išskirtinę jurisdikciją nacionalinio saugumo klausimais.

Komunistų Partijos generalinis sekretorius atlieka daug svarbių administracinių ir vykdomųjų funkcijų, kontroliuoja partijos struktūrą ir valstybinius susitikimus, taip pat nustato politiką.

Pagrindiniai straipsniai – Vietnamo tarptautiniai santykiai ir Lietuvos ir Vietnamo santykiai.

2010 m. balandį Vietnamas diplomatinius santykius buvo užmezgęs su 178 valstybėmis,^[6] įskaitant Lietuvą, kurios nepriklausomybę Vietnamas pripažino 1991 m. rugsėjo 9 d., o diplomatinius santykius užmezgė 1992 m. kovo 18 d.^[7] Nuo 2007 m. spalio 31 d. ambasadoriumi Vietnamui akredituotas Kinijos Liaudies Respublikoje reziduojantis Rokas Bernotas, o nuo 2006 m. gruodžio 18 d. ambasadoriumi Lietuvoje akredituotas Vietnamo ambasadorius Lietuvai Nguyen Van Xuong, reziduojantis Varšuvoje.

Šalis priklauso 63 tarptautinėms organizacijoms, tarp jų JTO, ASEAN, NAM, Frankofonija ir PPO, taip pat bent 650 nevyriausybinių organizacijų.^[8]

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo administracinis suskirstymas.

Vietnamas skirstomas į 58 provincijas (viet. tỉnh, kin. 省, pinyin: shěng) ir 5 centrines savivaldybes (kurios turi tokias pat teises kaip ir provincijos) (thành phố trực thuộc trung ương).

Provincijos smulkiau skirstomos į provincijų savivaldybes (thành phố trực thuộc tỉnh), miestus (thị xã) ir rajonus (huyện), dar smulkiau į gyvenvietes (thị trấn) arba komunas (xã).

Centrinės savivaldybės smulkiau skirstomos į rajonus (quận) ir apskritis. Rajonai ir apskritys smulkiau skirstomos į administracinius rajonus (phường).

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo geografija.

Vietnamas yra Indokinijos pusiasalio rytuose, tarp 8 ir 24° šiaurės platumos ir tarp 102 bei 110° rytų ilgumos. Plotas – maždaug 331 210 km², neskaitant Paraselio ir Spratlio salų (į kurias pretenzijas pareiškusios kelios šalys). Valstybės teritorija šliejasi prie Siamo įlankos, Tonkino įlankos, Pietų Kinijos jūros ir ribojasi su Kinija, Laosu ir Kambodža. Sausumos sienų ilgis – 4639 km, pakrantės ilgis – 3444 km.

Vietnamo teritorija daugiausiai kalnuota ir apaugusi tankiais miškais. Lygumos sudaro ne daugiau kaip 20 %, kalnai – apie 40 %, o tropiniai miškai – apie 42 % sausumos teritorijos.

Vietnamo šiaurėje vyrauja aukštumos ir Hongha delta. Laokajaus provincijoje yra aukščiausia šalies viršukalnė Fanšipanas (3143 m). Pietų Vietnamą sudaro pakrančių žemumos, Anamo kalnų viršukalnės ir dideli miškų plotai. Penkiose santykinai lygiose bazaltinio dirvožemio plynaukštėse yra 16 % šalies dirbamos žemės ir 22 % miškų. Vietnamo pietuose žemė mažiau derlinga.

Mekongo delta, kuri užima maždaug 40 000 km², yra žema lyguma pakilusi virš jūros lygio ne daugiau nei 3 m. Ją vagoja upė ir kanalai, per kurios teka tiek daug sąnašų, kad delta plinta į jūrą 60–80 m per metus. Hongha delta – tai plokščias, maždaug trikampio formos regionas, užimantis 15 000 km². Ji yra mažesnė, bet labiau įsisavinta ir tankiau gyvenama nei Mekongo delta. Kadaise tai buvo Tonkino įlankos fjordas, kuris per tūkstantmečius prisipildė sąnašų ir nuseko. Šiuo metu delta plečiasi į Tonkino įlanką 100 m per metus sparta.

Kadangi Vietnamo teritorija driekiasi per kelias platumas, o topografinis reljefas pasižymi didele įvairove, skirtingose valstybės vietose klimatas labai skiriasi. Žiemą ir sausuoju metų laiku, kuris tęsiasi maždaug nuo lapkričio iki balandžio, iš šiaurės rytų palei Kinijos pakrantę ir per Tonkino įlanką paprastai pučia musoninis vėjas, kuris atneša daug drėgmės. Dėl to žiemos sezonu daugelyje šalies regionų vyrauja palyginti sausi, o vasarą – lietingi orai. Vidutinė temperatūra lygumose paprastai aukštesnė nei kalnuose. Taip pat karščiau yra pietuose, lyginant su šiauriniais regionais. Pietuose, Hošimino miesto regione ir Mekongo deltoje, temperatūra svyruoja mažiau – nuo 21 iki 28 °C per metus. Sezoniniai svyravimai kalnuose, plynaukštėse ir šiauriniuose regionuose ženkliai didesni: čia temperatūra svyruoja nuo 5 °C gruodį ir sausį iki 37 °C liepą ir rugpjūtį.

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo ekonomika.

Dominuojanti ekonomikos šaka Vietname beveik visada buvo žemės ūkis, o labiausiai paplitusi kultūra – ryžiai. Vietnamo karas sugriovė beveik visą šalies ekonomiką, ir pokario vyriausybė ėmė vykdyti planinę ekonomiką, siekdama atgaivinti žemės ūkį bei industrializuoti šalį: buvo kolektyvizuojami ūkiai, milijonai žmonių buvo įtraukti į vyriausybės programas. Ištisą dešimtmetį po Vietnamo karo valstybės ūkis pasižymėjo nepriteklium, korupcija, nepakankama gamyba ir ekonominės veiklos apribojimais. Be to, po karo JAV ir daugelis Europos šalių įvedė Vietnamui prekybos embargą. XX a. 9-ojo dešimtmečio pab. ėmė griūti sovietinių valstybių blokas, kuris buvo pagrindinis Vietnamo prekybos partneris.

1986 m. Vietnamo Šeštajame Partijos suvažiavime buvo pristatytas reformų paketas, į kurį buvo įtrauktos ir ekonomikos reformos rinkai atverti: imta skatinti privačią nuosavybę pramonės, prekybos ir žemės ūkio srityse.^[9] Daugiausiai dėl šių reformų 1990–1997 m. Vietnamo BVP kasmet augo maždaug 8 %, o 2000–2005 m. – maždaug 7 %, todėl Vietnamas tapo vienu sparčiausiai augančių pasaulio ūkių. Ekonomika sparčiai augo net ir pasaulinės finansų krizės metu – 2010 m. ji pasistiebė 6,8 %, – bet, pasak Vietnamo statistikos departamento, 2010 m. gruodį Vietnamo metinės infliacijos lygis sieks iki 11,8 %. Vien 2010 m. Vietnamo dongas buvo devalvuotas tris kartus.^[10]

Šiuo metu didelę augančios ekonomikos dalį sudaro gamyba, informacinės technologijos, ir aukštosios technologijos. Vietnamas tik santykinai neseniai įžengė į naftos pramonę, bet šiuo metu yra trečias pagal dydį naftos gamintojas Pietryčių Azijoje: čia kasdien išgaunama 400 000 barelių naftos. Kaip ir kaimyninė Kinija, Vietnamas vis dar laikosi centrinio ekonomikos planavimo ir rengia penkmečio planus.

Vietname reikšmingai sumažėjo skurdas (skaičiuojant procentais žmonių, gyvenančių už mažiau nei 1 JAV dolerį per dieną). Santykinis skurdo lygis yra mažesnis nei Kinijoje, Indijoje ir Filipinuose.^[11] Taip nutiko dėl to, kad reformos buvo įgyvendinamos laikantis lygybės principo: teisingai skirstant žemę, investuojant į skurdesnius regionus ir subsidijuojant švietimą ir sveikatos priežiūros paslaugas.

2019 m. Vietnamo nominalusis BVP siekė 943,336 milijardo JAV dolerių,^{[reikalingas šaltinis]} vienam gyventojui tenkantis BVP buvo 3 104 JAV dolerių.

XXI a. pradžioje Vietnamas iš dalies liberalizavo prekybą, t. y. kai kurie ekonomikos sektoriai buvo atverti tarptautinėms rinkoms, o kai kurie išliko saugomi valstybės.^[12][13] 2006 m. šalies dvipusės prekybos vertė siekė maždaug 160 % BVP. 2007 m. sausio 11 d. Vietnamas įstojo į Pasaulio prekybos organizaciją. Pagrindiniai Vietnamo prekybos partneriai yra Kinija, Japonija, Australija, ASEAN šalys, JAV ir Vakarų Europa.

Įgyvendinus kelias žemės reformas, Vietnamas tapo reikšmingu žemės ūkio produktų eksportuotoju. Šiuo metu jis yra didžiausias anakardžių ir juodųjų pipirų eksportuotojas (trečdalis pasaulinės rinkos), antras pagal apimtį pasaulyje ryžių eksportuotojas (po Tailando). Taip pat eksportuojama daug kavos, arbatos, kaučiuko ir žuvies produktų. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais žemės ūkio dalis Vietnamo BVP mažėja: nuo 42 % 1989 m. iki 20 % 2010 m. 2010 m. balandį nedarbo lygis Vietname siekė 4,4 %.^[14]

Pagrindinis straipsnis – Vietnamo demografija.

Visi Vietnamo gyventojai skirstomi į 54 etnines grupes. 86,2 % Vietnamo populiacijos sudaro vietnamiečiai, dar vadinami kinhais. Jie susitelkę žemumose ir upių deltose. Vietnamiečiai turi didžiąją dalį politinės ir ekonominės valdžios bei daro daugiausiai kultūrinės įtakos. Didžioji dalis likusių gyventojų yra mažų, vietinių etninių grupių atstovai ir daugiausiai gyvena aukštumose, kurios užima du trečdalius šalies teritorijos.

Apie 85 % gyventojų laiko save budistais, bet ne visi praktikuoja šią religiją kasdien. Be to, Vietnamo budizmas skiriasi nuo budizmo kitose Azijos šalyse ir dažnai yra susimaišęs su kitomis religijomis.

Vietname išvystytas platus valstybei pavaldžių mokyklų, kolegijų ir universitetų tinklas, taip pat vis daugėja privačių ar pusiau privatizuotų institucijų. Bendrasis švietimas Vietname skirstomas į 5 kategorijas: darželius, pradines mokyklas, vidurines mokyklas ir aukštesniąsias mokyklas (gimnazijų atitikmuo) bei aukštąsias mokyklas. Kad pakeltų raštingumo lygį, valdžia vis atidaro naujas mokyklas. 2008 m. Vietname raštingų žmonių skaičius siekė 90,3%.^[15] Nemažai specializuotų kolegijų, įsteigtų tam, kad vystytų įvairesnę ir kvalifikuotą darbo jėgą.

Didžioji dauguma geriausiais laikomų Vietnamo universitetų įsikūrę Hanojuje ir Hošimine.

Vietnamo kultūra per šimtmečius išsivystė iš vietinės senovinės Dongsono kultūros, kur ekonominį pagrindą sudarė ryžių auginimas. Kai kurie nacionalinės kultūros elementai yra kiniškos kilmės, įtraukiantys konfucionizmo, budizmo ir taoizmo elementus į tradicinę politinę sistemą ir filosofiją. Vietnamiečių visuomenė yra orientuota į làng (senovinius kaimus). Visi vietnamiečiai mini bendrą šventę Hong bang dinastijos įkūrėjams pagerbti dešimtą trečio mėnesio dieną pagal mėnulio kalendorių. Jaučiama kinų (kantoniečių, hakka, jokien ir hainaniečių) kultūrų įtaka, ypač šiaurėje. Tuo tarpu vidurio ir pietinėje dalyse yra nemažai Čampa ir khmerų kultūros paveldo – griuvėsių, artifaktų.

Vietname populiariausiomis sporto šakomis laikomi vovinamas (vietiniai kovos menai) ir futbolas. Vietnamo vyrų futbolo rinktinė yra dukart laimėjusi ASEAN šalių turnyrą (2008 ir 2018 m.), o 2019 m. Azijos žemyno pirmenybėse buvo nuėjusi iki ketvirtfinalio, kuriame pralaimėjo Japonijos rinktinei rezultatu 1:0.^[16][17]

• Vietnamo ryšiai
• Vietnamo transportas
• Vietnamo karinės pajėgos
• Vietnamo šventės
• Vietnamietiška virtuvė

Bendros nuorodos:

• Vietnamo profilis per cia.gov Archyvuota kopija 2020-05-17 iš Wayback Machine projekto. Anglų k.

Istorija ir menas:

• Ką nutyli būgnai? Archyvuota kopija 2009-07-21 iš Wayback Machine projekto.
• Ankstyvoji Vietnamo istorija Archyvuota kopija 2009-12-07 iš Wayback Machine projekto.
• Vietnamo valdovai Viduramžiais Archyvuota kopija 2009-12-07 iš Wayback Machine projekto.
• Ankstyvojo Vietnamo valdovai Archyvuota kopija 2009-11-23 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Vietnamo fizinis žemėlapis
• Vietnamo administracinis žemėlapis
• Vietnamo pagrindinių kelių žemėlapis
• Vietnamas googlemaps žemėlapyje