Ulrichas fon Hutenas

Ulrichas fon Hutenas gimė Štekelberge nusigyvenusio riterio šeimoje. Tėvas anksti jį atidavė į vienuolyną, tačiau, sulaukęs šešiolikos metų, Ulrichas pabėgo iš jo. Du kartus (1512–1513 ir 1515–1517 m.) jis lankėsi Italijoje, Pavijos ir kituose universitetuose studijavo teisę, antikos ir Renesanso autorių veikalus. Jo mėgstamiausi rašytojai buvo Aristofanas ir Lukianas. Skeptiškai žiūrėdamas į mokslinius titulus ir laipsnius, jis atmetė tėvo pasiūlytą įsigyti diplomą ir pasirinko vargingą klajojančio literato gyvenimą. Kartu su F. fon Zikingenu vadovavo riterių sukilimui (1522–1523). Sukilimui pralaimėjus, U. fon Hutenas pabėgo į Šveicariją, kur jį priglaudė U. Cvinglis. Mirė Šveicarijoje, Ciūricho ežero Ufenau saloje.

Pagrindinis U. fon Huteno kūrybos žanras buvo satyriniai dialogai. Jų išleido dvi knygas:

• Dialogai (1520);
• Nauji dialogai (1521).

Jie buvo parašyti lotyniškai, vėliau jo paties išversti į vokiečių kalbą. Reformacijos idėjas jis gynė ir aukštino dialoguose:

• Karštinė (Febris prima ir Febris secunda 1520);
• Vadiskas (Vadiscus) arba Romos trejybė (1520);
• Stebėtojai (Inspicientes, 1520);
• Praešėjas (Monitor, 1521);
• Plėšikai (Praedones, 1521).

U. fon Hutenas yra parašęs eilėraščių publiscistinių straipsnių, politinių laiškų. Taip pat jis yra vienas iš trijų garsiosios satyros Tamsiųjų žmonių laiškai (Epistole obscurorum virorum, 1515–1517) autorių.

• Filosofijos istorijos chresomatija. Renesansas (1984)