Smolensko vaivadija

Smolensko vaivadija įsteigta 1508 m. vietoje Smolensko seniūnijos (ar Smolensko vietininkijos). Tačiau netrukus, LDK-Maskvos karo (1512–1522) metu, 1514 m. beveik visą Smolenską užėmė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, o 1522 m. paliaubos paliko teritoriją Rusijai. Tiesa, formaliai LDK vaivadija nebuvo panaikinta.

ATR-Maskvos karo metu (1605–1618) Abiejų Tautų Respublika susigrąžino Smolenską (miestas buvo paimtas po 2 metus trukusios apgulties 1611 m.). 1618 m. Deulino paliaubos patvirtino šias žemes LDK sudėtyje. 1613 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas patvirtino „Smolensko vaivadijos ordinaciją“, kurioje nustatė kiek kitokią, negu kitose vaivadijose pareigūnų skyrimo ir bajorų žemių valdymo tvarką, nes buvo likusi senoviška rusiška padalijimo į valsčius (ujezdus) sistema. Bajorų seimeliai buvo renkami nuo 1621 m.

Tuo metu vaivadija apėmė visas iš Maskvos naujai atimtas žemes be vakarinių Smolensko žemės teritorijų ji apėmė ir vakarines Černigovo žemės teritorijas su Starodubu ir Černigovu. Tuo metu vaivadija padalinta į du pavietus - Smolensko (šiaurėje) ir Starodubo (pietuose).

Negalėdama susitaikyti su Smolensko praradimu, Maskva 1632 m. pradėjo Smolensko karą. Jam pasibaigus 1634 m. pasirašyta Polianovkos taika iš esmės patvirtino Deulino paliaubų sienas, tik vienas miestas, Serpeiskas perėjo Rusijai. Iš karto po karo ATR atskyrė iš Smolensko vaivadijos (Starodubo pavieto) Černigovo vaivadiją. Be to, 1638 m. Nevelio, Sebežo ir Krasnogorodo valsčiai perduoti Polocko vaivadijai. Galiausiai, 1644 m. Rusijai buvo atiduotas Trubčevskas. Šios reformos gerokai sumažino vaivadijos teritoriją, ir geografiškai atskyrė abu pavietus, kurie iki tol buvo susijungę.

Vaivadijoje pravesta valakų reforma, 9 miestai gavo Magdeburgo teises, kūrėsi cechai, laisvose žemėse buvo apgyvendinami Lietuvos totoriai, kazokai ir bajorai.

Smolensko žemės likimą galutinai išsprendė 1654–1667 m. ATR-Maskvos karas. Jau 1654 m. Rusija užėmė Smolenską. Šį Abiejų Tautų Respublikos praradimą užtvirtino 1667 m. Andrusovo sutartis ir 1686 m. Amžinoji taikos sutartis. LDK likusi teritorija aplink Oršą buvo prijungta prie Vitebsko vaivadijos. ATR valdininkai pabėgo iš buvusios Smolensko vaivadijos žemių (jie buvo vadinami ezguliantais), apsigyveno Vilniuje ir toliau nominaliai rinkdavosi į seimelius. Nominalūs Smolensko vaivados buvo renkami iki pat 1793 m., kol vaivadija galutinai panaikinta.

Smolensko vaivadija buvo padalyta į 2 apskritis:

• Smolensko pavietas,
• Starodubo pavietas.

Smolensko vaivadiją Abiejų Tautų Respublikos senate atstovavo pasaulietiniai pareigūnai – Smolensko vaivada ir Smolensko kaštelionas, o nuo 1612 m. ir dvasinis atstovas – Smolensko vyskupas. Pavietų seimeliai rinkdavo po du atstovus į Abiejų Tautų Respublikos Seimą ir po du deputatus į Lietuvos Tribunolą.

Visuotinis bajorų šaukimas į kariuomenę vykdavo Smolenske. Smolenske taip pat buvo ir miesto seniūnas.

Pagrindinis straipsnis – Smolensko vaivada.

Pirmasis Smolensko seniūnas buvo Mantvydo sūnus Hlebas, pirmasis vaivada Jurgis Hlebavičius.

Smolensko vaivadą skirdavo karalius, jis pareigas paprastai eidavo iki gyvos galvos. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje, vaivadijos bajorų vadas ir vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.

Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Senate Smolensko vaivada turėjo aukštą pagal rangą, devynioliktą pasauliečių poziciją. Smolensko vyskupas sėdėjo paskutinis.