Sarasvatė (Vedos)

Sarasvatė (skr. सरस्वती = IAST: Sarasvatī) – senovės arijų šventoji upė ir jos dievybė.

Pavadinimas Sarasvatė yra būdvardinis vedinys nuo žodžio saras ir reiškia „sraunioji, vandeningoji“ bei laikomas Avestoje sutinkamo vandenvardžio Haraxvatī atitikmeniu. Žodis kildinamas iš indoiranėnų prokalbės *sáras-vat-ī („ežeringoji, turinti daug užutėkių“). Manoma, kad ji atitinka Avestos dievybę Ardvisurą Anahitą.

Sarasvatė tapatinama su upe, tekėjusia šiaurės vakarų Indijoje. Ji minima greta Indo (Sindhu), Sarajos, Gangos, Jamunos, Šutudri, Parušani upių (visos jos minimos gana vėlyvoje Rigvedos X.75 giesmėje). Aprašoma, kad jos pakrantėje gyvenę valdovai, žmonės. Jos motina – Sindhu (Indas). Pati Sarasvatė minima kaip maloninga, veržli, vandeninga, turinti septynias seseris, puikiausia iš upių (Ap), jų motina, tekanti iš kalnų į vandenyną, žaibo dukteris. Sarasvatė užpildo visą erdvę, prašoma jos ateiti į aukojimą iš kalnų, iš debesų. Vadinama dieviškąja, daimoniškąja (asuri). Sakoma, kad ji suteikia nemirtingumą, gydo Indrą, valo, neša dovanas, didvyrius, palikuonis, pieną, žudo priešus. Sarasvatė turinti auksinius ratus, pulką žirgų, ji – dainių gynėja, šventos kalbos globėja. Dėl šios priežasties Brahmanose Sarasvatė prilyginama Vač, o vėliau tampa poetinio įkvėpimo, menų, muzikos deive (žr. Sarasvatė).

Rigvedoje Sarasvatė minima esanti Marutų tarpe, minima greta Indros, Agnio, Ašvinų. Poroje vietų minimas ir jos vyriškas atitikmuo Sarasvatas. Aukojimo himnuose apri Sarasvatė kviečiama drauge su Bharate, Ida (arba Ila), kartais su Mahe arba Hotra.^[1]

Tūkstantmečiais Sarasvatė buvo laikoma mitine upe, su ja sieta triveni sangama („trigyslė santaka“): laikoma, kad ties Alahabadu suteka ne tik Ganga ir Jamuna, bet ir akimis neregima Sarasvatė. Spėjama ją buvus dangaus upe, tapačia Paukščių Takui.^[2] Tačiau nuo XIX a. pradėta ieškoti geografinių Sarasvatės atitikmenų: dabar ji dažniausiai siejama su Ghagaro-Hakros upe (dab. Pakistanas), kurios didžioji dalis dėl klimato pokyčių išdžiuvusi (ši sausra galimai lėmė Indo slėnio civilizacijos žlugimą)^[3], arba Helmando upe (dab. Afganistanas).

Sarasvatės klausimas šiuolaikinėje Indijos politinėje-religinėje terpėje labai opus: indų tautininkai bando įrodyti, kad Rigvedoje minima Sarasvatė iš tiesų yra išdžiuvusi senovinė upė, prie kurios gyvenusi Indo slėnio (arba jų teigimu, Sarasvatės) civilizacija ir ją apdainavusi himnais. Tas prieštarauja priimtam istoriniam pasakojimui, kad vedas sukūrę indoarijai atsikėlė į Indiją jau žlugus negiminingai Indo slėnio civilizacijai ir jau išdžiuvus Hakros (menamos Sarasvatės) vagai.