Romanovų dinastija

Šeima kildinama iš Andrejaus Ivanovičiaus Kobylos – maskviečio bajoro, gyvenusio pirmoje XIV a. pusėje. Romanovų pavardė atėjo iš gyvenusio XVI a. vaivados ir okolničio Romano Jurjevo, kurio dukra Anastazija buvo pirmoji caro Ivano IV žmona. 1611 m. Romano Jurjevo anūkas vyskupas Fiodoras Romanovas dalyvavo derybose su ATR karaliumi Zigmantu Vaza dėl jo sūnaus Vladislovo vainikavimo Rusijos caru. Buvo lenkų areštuotas. Grįžo į Rusiją tik 1619 m. po Deulino paliaubų. 1619 m. liepos 4 d. išsirinktas Maskvos ir visos Rusios patriarchu.

1613 m. Zemskis susirinkimas (Rusijos luominė atsovaujamoji institucija) išsirinko caru Michailą Romanovą. 1645 m. liepą miręs Michailas Romanovas sosto įpėdiniu paliko savo sūnų Aleksejų. 1682 m. mirus Fiodorui III, jo broliai 10 metų Petras I ir 16 metų Ivanas V buvo kartu paskelbti carais. Regentė buvo jų sesuo Sofija. Ji atsisakė savanoriškai perduoti valdžios ir 1689 m. po Petro I surengto šaulių maišto buvo areštuota ir įšventinta į vienuoles.

Iškiliausiu dinastijos atstovu laikomas Petras I, kurio valdymas žymi imperinės Rusijos epochos pradžią. 1725 m. po Petro I mirties jo žmona Jekaterina I buvo karūnuota Rusijos imperatore. Jekaterinos Antrosios valdymo metu buvo numalšintas Pugačiovo sukilimas, Aleksandras I 1812 m. atrėmė Napoleono Bonaparto puolimą.

Paskutinis Romanovų caras Nikolajus II valdžios neteko 1917 m. kovą, ir 1918 m. liepos 16 d. Jekaterinburge kartu su žmona, sūnumi ir keturiomis dukterimis buvo sušaudyti bolševikų.