Romėnų mitologija

Romėnai neturėjo nuoseklių pasakojimų apie savuosius dievus kaip kad graikai, pvz., Titanomachija ir kitų, kol romėnų poetai vėlyvojoje Romos respublikoje pradėjo adaptuoti graikų mitus. Tačiau romėnai turėjo išvystytą ritualų sistemą, dvasininkų mokyklas ir giminingų dievų panteoną su aiškiomis funkcijomis. Gausu istorinių mitų apie miesto įkūrimą ir statybą, kuriuose svarbiausi žmonės, kartais minimos dievų intervencijos.

Romėnų mitologijos modelis apėmė įvairius dievų apibūdinimus. Pvz., graikai naudodavosi gerai žinomomis istorijomis apie dievus. Tačiau romėnai, priešingai, nurodydavo dievų vietą panteone ir funkcijas, remdamiesi flamenais, romėnų dvasininkais. Romėnų archajiška mitologija buvo paremta ne pasakojimais-mitais, bet jų tarpusavio ryšiais ir santykiais tarp dievų ir žmonių.

Pradinė romėnų religija pasikeitė paveikta įvairių tikėjimų. Ji asimiliavo didelę dalį graikų mitologijos. Mažai žinoma apie ankstyvąją romėnų religiją iš tų laikų šaltinių, daugiau žinoma tik iš vėlesnių rašytojų (kaip, pvz., Markas Terentijus Varonas (Marcus Terentius Varro)), kurie perteikė senstančias tradicijas. Kiti poetai kaip Ovidijus ir jo „Fastai“ buvo stipriai paveikti graikų mitologijos. Šių rašytojų darbai, kurie pasitelkė graikų tikėjimą, dažnai naudojami spragoms romėnų istorijoje užpildyti.

Vietoje pasakojimų medžiagos trūkumo apie dievus, romėnai turėjo nemažai legendų apie Romos miesto įkūrimą ir augimą. Prie šių Romos miestų mitų buvo įterptos graikų herojinės legendos, kurios Enėją pavertė Romulo ir Remo protėviu.

Eneida ir pirmos dvi Livijaus (Livy) knygos yra geriausi išlikę romėnų žmogiškosios mitologijos šaltiniai.

Oficialioje romėnų ritualinėje dvasininkų praktikoje aiškiai išskiriamos dvi dievų klasės: di indigetes ir di novensides arba novensiles. Di indigetes – vietiniai romėnų dievai, kurių vardai ir prigimtis matoma pagal ankstyvuosius dvasininkų titulus/pavadinimus ir pagal konkrečias kalendorines šventes. Iš viso yra 30 dievų, kurie turi savo kalendorines šventes. Di novensides – vėlesni dievai, kurių kultai paplito vėliau, dažniausiai dėl krizių ar nuopuolių. Prie di indigetes buvo ir specializuoti dievai, atliekantys konkrečias funkcijas ar globojantys tam tikrą veiklą. Senuose ritualų fragmentuose vaizduojami greta arimo, sėjos darbų, o tai nurodo, kad kiekvienai veiklai buvo kviečiama vis kita dievybė. Jos vardas dažniausiai kildavo nuo globojamos veiklos. Specializuotos dievybės gali būti įvardinamos kaip dievybės globėjos, prižiūrėtojos, kurių kviečiamasi kartu su svarbesnėms dievybėmis.

Romėnų dievai globojo tam tikrą aiškiai apibrėžtą sritį: Janas globojo duris; Vesta – širdį; larai – laukus ir namus; palai – ganyklas; Saturnas – sėją, Cerera – javų augimą, derlingumą ir t. t. Net ir vyriausias dievas Jupiteris turėjo globojamą sritį, jo prašydavo lietaus derliui bei buvo romėnų gynėjas kare.

Romėnų panteono viršūnę sudarė dievų triada Jupiteris, Marsas ir Kvirinas, kurių žyniai, flamenai, buvo vyriausi tarp dvasininkų, bei Janas ir Vesta. Šie dievai pradžioje turėjo mažai individualumo bei asmeninės istorijos, genealogijos. Priešingai nei graikų dievai, nebuvo mitų apie romėnų dievų santykius su mirtingaisiais. Buvo garbinamas ir Numa Pompilijus, mitinis antrasis Romos valdovas, kuris, kaip buvo tikima, vedė romėnų šaltinio deivę Egeriją, vėlesniuose literatūros šaltiniuose identifikuojamą su nimfa. Pakankamai ankstyvu laikotarpiu mitologija buvo papildyta naujais elementais. Pasak legendos, karalių Tarkvinijų valdymo laikais įsteigta Kapitolijaus triada – Jupiteris, Junona ir Minerva, užėmusi aukščiausią vietą Romos religijoje. Kitas papildymas – Dianos ant Aventino kalvos garbinimas ir sibilinių knygų įvedimas, kuriose surašytos pasaulio istorijos pranašystės. Pagal legendą sibilines knygas nusipirko Tarkvinijus VI a. pr. m. e. pabaigoje iš Kumų Sibilės.

Plečiantis Romos valstybei romėnų mitologija absorbavo ir aplinkinių užkariautų teritorijų dievus. Užkariavę naują teritoriją romėnai vietiniam dievui suteikdavo panašias teises kaip kad savo vietiniams dievams. Neretai naujai „įgytos“ dievybės buvo „pakviečiamos“ į Romą, kur joms buvo įkuriamos šventovės. 203 pr. m. e. frygų Kibelės kultas buvo priimtas Romoje. Miesto augimas traukė svetimšalius, kuriems buvo leidžiama garbinti savo dievus. Šiuo būdu į Romą atkeliavo Mitras, kuris buvo ypač populiarus tarp legionierių, todėl jo kultas išplito iki pat Britanijos. Užkariavus Italijos gyvenvietes prie romėnų panteono buvo pridėti Diana, Minerva, Herkulis, Venera bei kitos italikų ir Didžiosios Graikijos dievybės. Svarbiausios romėnų dievybės galiausiai buvo identifikuotos su antropomorfiškais graikų dievais ir priimta nemaža dalis jų atributų ir mitų.