Žemės drebėjimas

Žemės drebėjimų stiprumui nusakyti plačiai naudojami du parametrai – magnitudė ir intensyvumas.

Magnitudė nusako drebėjimo stiprumą, t. y. kiek energijos išsilaisvino žemės drebėjimo židinyje. Ji apskaičiuojama pagal seismografais užfiksuotų virpesių amplitudes. Vienas žingsnis magnitudžių skalėje rodo 32 kartus didesnę išlaisvintą energiją, pavyzdžiui, 4 magnitudžių drebėjimo energija yra 32 kartus didesnė už 3 magnitudžių drebėjimą.

Intensyvumas nusako žemės drebėjimo sukeltų virpesių stiprumą žemės paviršiuje tam tikroje vietoje ir nustatomas pagal žmonių, pastatų ir gamtinės aplinkos reakcijas. Tam tikras žemės drebėjimas sukelia skirtingų intensyvumų virpėjimus skirtingose vietose. Didžiausias intensyvumas paprastai stebimas seisminio įvykio epicentre, mažesni intensyvumai išsidėsto koncentriškomis zonomis aplink įvykio epicentrą. Ryšys tarp magnitudės ir intensyvumo yra gana sudėtingas. Intensyvumas, stebėtas tam tikroje vietoje, priklauso nuo įvykio magnitudės, įvykio židinio gylio, atstumo iki židinio, grunto sąlygų ir drebėjimo mechanizmo.
Didesnės kaip 4,5 magnitudės žemės drebėjimai yra pakankamai stiprūs, kad juos užfiksuotų seismografai visame pasaulyje.

Žemės drebėjimo stiprumas, remiantis Richterio metodu, yra lygus Vudo ir Andersono seismometru užfiksuotos seismogramos maksimalios amplitudės dešimtainiam logaritmui, kai atstumas nuo seisminio įvykio epicentro iki seismometro yra 100 km. Jeigu atstumas iki židinio yra kitoks, įvedama atitinkama pataisa. Formulė yra tokia:

$${\displaystyle M_{\mathrm {L} }=\log _{10}A-\log _{10}A_{\mathrm {0} }(\delta )=\log _{10}[A/A_{\mathrm {0} }(\delta )],\ }$$ 

Kur:

• ${\displaystyle A}$  – didžiausias Vudo–Andersono seismografo nuokrypis;
• ${\displaystyle A_{\mathrm {0} }}$  – empirinė funkcija, kuri priklauso nuo atstumo iki seisminio įvykio epicentro (${\displaystyle \delta }$ ).

Apytikslis ryšys tarp „tipinio“ žemės drebėjimo stabiliose platformose ir intensyvumo jo epicentre.

(Duomenys iš JAV Geologijos tarnybos)

Tipinės žemės drebėjimų sukeltos pasekmės. Lentelę reikėtų vertinti labai atsargiai, nes pasekmės priklauso ne tik nuo žemės drebėjimo magnitudės, bet ir nuo atstumo iki epicentro bei nuo geologinių sąlygų (kai kuriose vietose gali padidinti sugriovimus).

(Duomenys iš JAV Geologijos tarnybos)

• 1556 – Kinija žuvo apie 800 000 žmonių;
• 1976 – Kinija žuvo apie 600 000 žmonių;
• 1737 – Indija žuvo apie 300 000 žmonių;
• 1923 – Japonija žuvo apie 140 000 žmonių;
• 1948 – Turkmėnija žuvo 100 000 žmonių.

Patikimai Lietuvos teritorijoje nėra užfiksuotas nė vienas vietinis žemės drebėjimas. Yra žinoma keletas paliudijimų apie juntamus žemės virpesius. Pirmasis minimas Petro Dusburgiečio kronikoje ir sako, kad 1328 m. Skirsnemunėje taip stipriai sudrebėjo žemė, kad rodėsi, jog sugrius Skirsnemunės pilis, o kryžiuočių vienuoliai išsigandę jau ruošėsi šokti nuo pilies bokšto. 1909 m. Bezdonyse Vilniaus rajone buvo juntamas žemės drebėjimas, jo metu atsirado 1 km ilgio plyšys. Tačiau manoma, kad „drebėjimas“ įvyko skylant peršalusiam žemės paviršiui. 2001 m. viena Ignalinos AE seismologinė stotis, esanti Salake, užfiksavo silpną (2,1 magnitudės) žemės drebėjimą, kurio epicentras buvo nutolęs nuo seisminės stoties per ~90 km. Tiksliau epicentro, deja, nustatyti nepavyko.

Per pastarąjį šimtmetį Lietuvoje buvo juntami keli žemės drebėjimai, kurių epicentrai buvo ne Lietuvoje. 1904 m. virpesiai atsklido iš Oslo fjordo, o 1940, 1977, 1986 ir 1990 m. iš Vrančos kalnų regiono Rumunijoje. 2004 m. rugsėjo 21 d. Kaliningrado sritį sudrebino du šiems kraštams gana galingi (4,4 ir 5,0 magnitudės) žemės drebėjimai. Pastarieji drebėjimai buvo juntami ir didžiojoje Lietuvos dalyje.