Panzergrenadieriai

1939–1942 m. vermachto tankų divizijų pėstininkai buvo vadinami Schützen ('šauliai'), jų uniformos turėdavo tokius pačius rausvus apvadus kaip ir tankų įgulų uniformos.
Motorizuotųjų pėstininkų dalinių kareivių uniformos buvo su baltais pėstininkų apvadais.

1942 m. pėstininkų pulkai buvo pervadinti į grenadierių pulkus. Hitlerio nuomone tai buvo pagarbos Frydricho Didžiojo grenadieriams ženklas. Tankų divizijų Schützen pulkai ir motorizuotųjų pėstininkų pulkai buvo pavadinti panzergrenadierių pulkais, o jų kareiviai – panzergrenadieriais.

Pervadinus dalinius pasikeitė ir jų uniformų skiriamosios spalvos – imti naudoti pievos žalumo (vok. Wiesengrün) apvadai. Iki tol motorizuotųjų pėstininkų skiriamoji spalva buvo balta, o Schützen – rausva (ir raidė S antpetyje, rodžiusi, kad kareivis yra šaulys, o ne tanko ar prieštankinės patrankos įgulos narys).

Kai kurių dalinių kareiviai nepasikeitė savo skiriamųjų spalvų iki 1943 m., o daug Panzerschützen veteranų, nusižengdami taisyklėms, naudojo skiriamuosius ženklus su rausva spalva iki karo pabaigos.

Panzergrenadieriais imta vadinti tiek tankų divizijų pėstininkus, tiek motorizuotųjų ar mechanizuotų pėstininkų divizijų karius, o pačias motorizuotas ar mechanizuotas pėstininkų divizijas imta vadinti vok. Panzergrenadierdivision 'panzergrenadierių divizija'.

Daugelis vermachto panzergrenadierių divizijų atsirado stiprinant paprastas pėstininkų divizijas, kurios pradžioje būdavo performuojamos į motorizuotųjų pėstininkų divizijas, o po to – į panzergrenadierių divizijas. Divizijų numeracija būdavo išlaikoma ta pati. Taip atsirado 3-oji, 10-oji, 14-oji, 15-oji, 16-oji, 18-oji, 20-oji, 25-oji ir 29-oji panzergrenadierių divizijos.

Kitos divizijos, pavyzdžiui, panzergrenadierių divizija „Didžioji Vokietija“, buvo sudarytos palaipsniui plečiant elitinius pulkus ar batalionus. SS kariuomenės panzergrenadierių divizijos buvo sukurtos tokiu pačiu būdu arba suformuotos iškart kaip panzergrenadierių divizijos.
Karo metu kai kurios vermachto ar SS kariuomenės panzergrenadierių divizijos buvo performuotos į tankų divizijas (vok. Panzerdivision).

Panzergrenadierių divizijos buvo junginiai iš kelių kariuomenės rūšių dalinių, paprastai jas sudarydavo:

• 2-3 motorizuotųjų pėstininkų pulkai, kuriuose iš viso būdavo 6 batalionai sunkvežimiais pervežamų pėstininkų,
• tankų batalionas
• divizijos artilerijos daliniai
• žvalgybos, inžinerijos, prieštankinės ir priešlėktuvinės artilerijos ir kt. padaliniai.

Visi palaikymo daliniai galėjo būti mechanizuoti, nors dažniausiai paprastos, prieštankinės ar priešlėktuvinės artilerijos pabūklai būdavo velkamieji (sunkvežimiais ar artilerijos vilkikais), rečiau – juose naudojo artilerijos savaeiges.

Tikrovėje panzergrenadierių divizijos dažnai vietoj tankų buvo ginkluotos didelio ar vidutinio kalibro savaeigėmis, kadangi karo metu tankų nuolatos trūko, o savaeigių gamyba buvo pigesnė. Elitinės panzergrenadierių divizijos turėdavo ne tik tankų, bet ir sunkiųjų savaeigių batalioną (kaip prieštankinės gynybos dalį), o dalis jų pėstininkų batalionų naudojo šarvuočius.

Panzergrenadierių divizijos turėdavo vienu tankų batalionu mažiau ir dviem pėstininkų batalionais daugiau negu tankų divizijos. Todėl panzergrenadierių divizija pajėgumu nedaug nusileisdavo tankų divizijai, ypač gynyboje.
Iš 226 panzergrenadierių batalionų, 1943 m. rugsėjo mėn buvusių vermachte, liuftvafėje ir SS kariuomenėje, tik 26 (~10 %) buvo ginkluoti pusiau vikšriniais šarvuočiais, kiti naudojo sunkvežimius.