Panariai
Panariai | |
---|---|
Panaris su žeberklu
| |
Gyventojų skaičius | 4270[1] |
Populiacija šalyse | Venesuela ( Amazonė (Venesuela) Bolivaras) |
Kalba (-os) | panarių |
Religijos | prigimtinė tikyba |
Giminingos etninės grupės | makušiai, pemonai, akavajai, patamonai, kiti karibai |
Vikiteka: | Panariai |
Panariai (panare iš tupių k. „draugas“, sav. e'ñepá) – indėnų tauta, priskiriama karibams, gyvenanti vidurio Venesueloje, dešiniajame Orinoko krante, prie jo intakų Kučivero ir Suapurės (Amazonės ir Bolivaro valst.). Skirstosi į šiaurinę ir pietinę grupes, kurios tarpusavyje mažai bendrauja ir kalba skirtingomis tarmėmis. Populiacija – virš 4000 žmonių. Panarių kalba priklauso karibų kalbų šeimai, dauguma vyrų taip pat kalba ispaniškai. Puoselėja tradicinę tikybą.
Verčiasi kapline-lydimine žemdirbyste (manijokai, kukurūzai, bananai, vaisiai, tabakas, medvilnė), žvejyba (ypač šiaurės panariai), rankiojimu, laiko vištas, šunis, asilus (krovinių gabenimui). Medžioklė, ypač paplitusi tarp pietų panarių, nustoja savo reikšmės. Su kreolais išsimaino pintus dirbinius į geležinius ginklus, aliuminius indus, šaunamuosius ginklus ir kt.
Panarių bendruomeniniai namai apskriti, su stogu ligi žemės. Šalia būsto – stoginė kasdieniams darbams, joje taip pat apnakvindinami svečiai. Tradicinis rūbas – medvilninis strėnraištis.
Pagrindinis ūkinis-visuomeninis vienetas – kuopa iš 35–90 žmonių, sudaryta iš didžiųjų šeimų, drauge praleidžiančių liūčių laikotarpį dviejuose didžiuosiuose namuose. Sausuoju laikmečiu šeimos gyvena klajokliškai. Poligamija reta (dažniausiai sororatas). Giminė vedama iš abiejų sutuoktinių. Santuoka dažniausiai matrilokalinė. Panariai išlaikę mitologiją, šamanizmą.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje iškeldinus panarius iš kalnų sričių, padažnėjo ryšiai su kreolais, paspartėjo nutautėjimas.[2]
-
Panarių kaimas Korosalis (Sedenjo sav., Bolivaras)
-
Panarių rankdarbiai
-
Gyvenamieji namai
Šaltiniai
redaguoti- ↑
pbh
Duomenys apie kodu „pbh“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com - ↑ Панаре,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.