Minija

Oficialios versmės yra nedideliame Didovo ežere, o hidrografinės – Sydeklio ežere (Telšių rajonas), 14 km į pietus nuo Telšių. Jeigu Minijos ilgis būtų skaičiuojamas nuo šio taško, jis siektų apie 213 km. Tačiau kadangi iš Sydeklio ištekantis upelis vadinasi Mava, tolesnė jo atkarpa tarp Ilgio ir Pluotinalio ežerų – Kliurke, ir tik žemiau Didovo ežero – Minija, tai oficialus Minijos ilgis yra tik 202 km. Teka per Ilgio, Pluotinalio, Didovo ežerus į vakarus žemiau Alkupio žiočių. Įtekėjus Salantui, pasuka į pietus, vingiuoja per Gargždus, Priekulę, įteka į Atmatą (dešiniąją Nemuno deltos atšaką) 3 km nuo jos žiočių.

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Minijos intakai.

Minijos baseino plotas – 2942,1 km². Didžioji baseino dalis nesimetriška, nes dėl jūros artumo dauguma intakų žemiau Salanto žiočių yra kairieji. Čia iškrenta daugiausia kritulių, palyginus su kitų Lietuvos upių baseinais. Dėl prasto dirvos laidumo ir didelio nuolydžio apie pusė iškritusio vandens nuplukdoma.

Intakai:

• kairieji – Pala, Alantas, Kūlupis, Prūdupis, Kartenalė II, Kalnupis, Žvelsa, Skinija, Kisupė, Agluona, Veiviržas, Tenenys;
• dešinieji – Sausdravas, Babrungas, Mišupė, Salantas, Gargždupis.

Vidurupio slėnio plotis 0,6 – 1 km, o žemiau Priekulės jis tampa negilus ir visai išnyksta. Krantų aukštis vidurupyje ir žemupyje yra 1 – 3,5 m, atodangose 10 – 15 m. Žemupyje krantai labai žemi (iki 0,5 m), todėl nuo užtvindymo saugo pylimai. Upės vaga aukštupyje ir vidurupyje smarkiai vingiuoja, palieka daug senvagių. Aukštupio vagos plotis 20 – 25 m, vidurupio 30 – 35 m, žemupio – iki 50 m. Vagoje pasitaiko daug rėvų, riedulių, ypač tarp Stalgėnų ir Nausodžio, bei ties Dyburiais. Gylis seklumose 0,3 – 1 m, kitur 1,5 – 3 m. Žemupio vagos gylis 6 – 7 m. Tėkmė lėta (0,1 – 0,2 m/s), ypač žemiau Gargždų.

Upės debitas labai priklauso nuo kritulių kiekio – sausrų metu upė labai nusenka, tačiau po liūčių gali kilti smarkūs poplūdžiai. Stiprūs poplūdžiai būna ir rudenį. Vandens lygių svyravimo amplitudė aukštupyje siekia 4 m, žemupyje 1,5 m. Kadangi Vakarų Lietuvoje sniego danga labai nepastovi, todėl pavasario potvyniai dažnai būna silpni. Metinis nuotėkis pasiskirsto taip: pavasarį nuplukdoma 32 % vandens, vasarą – 10 %, rudenį – 29 %, žiemą – 29 % ^[1]

Žymesni tiltai, pasroviui:

Žuvys: lydeka, sterkas, salatis, margasis upėtakis, šapalas, vėgėlė, lašiša, šlakis, žiobris, karšis, plakis, ešerys, meknė, kiršlys, kuoja, aukšlė, nėgė, rainė, pūgžlys, paprastasis kūjagalvis, šlyžys, kirtiklis (vijūninių šeimos žuvys), kartuolė – tai smulkios žuvys, o Minijoje aptinkamos gana gausiai.

Paukščiai: baltasis gandras, tulžys, griežlė. Abu pastarieji įtraukti į Lietuvos raudonoji knyga. Dančiasnapiai, klykuolė.

Augalai: lūgnė, strėlialapė papliauška.

Vabzdžiai: juodasis apolonas – gana reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonoji knyga. Laumžirgiai, Pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia), gražutės, strėliukės (lot. Coenagrionidae), apsiuvos, lašalai.

Žinduoliai: ūdra, bebras, vilkas.

Moliuskai: ovalioji geldutė. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Minijos teritorija yra įtraukta į Natura 2000 Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklą. Minijos upė yra paskelbta nacionalinės reikšmės ichtiologiniu draustiniu (Minijos ichtiologinis draustinis), kuriame saugomos rečiausios ir vertingiausios Lietuvos žuvys – lašišos, šlakiai, upėtakiai, žiobriai. Minijos upėje ES mastu saugomos ūdros, tulžiai, griežlės, lašišos, žiobriai, kartuolės, rainės, kūjagalviai, šlyžiai, kirtikliai. Šios rūšys privalo būti saugomos ir pagal tarptautinę Berno konvenciją.

1873 m. Vilhelmo kanalu Minija tiesiogiai sujungta su Klaipėdos uostu. Pats žemupys tinkamas laivybai. Vandens matavimo stotys veikia Kartenoje ir Lankupiuose.^[2] Upė prateka keletą saugomų teritorijų: Varnių regioninį parką, Minijos pralaužos kraštovaizdžio draustinį, Salantų regioninį parką, Minijos senslėnio kraštovaizdžio draustinį, Nemuno deltos regioninį parką.

Didesnės gyvenvietės prie Minijos: Kegai, Žarėnai (Telšių raj.), Medingėnai (Rietavo sav.), Stalgėnai, Aleksandravas (Plungės raj.), Kūlupėnai, Kartena, Raguviškiai (Kretingos raj.), Gargždai, Dovilai, Dituva, Priekulė, Lankupiai (Klaipėdos raj.), Sakūčiai, Kintai (Šilutės raj.).

Upėvardžio kilmė neaiški, panašių atitikmenų kitose baltų kalbose nerasta. Bandoma sieti su žodžiais mynė („klampynė, liūnas“), myniava („kas suminta, ištrypta“), miniava („veronika, brantas, pūkūnė“). Sąsają su kemsynėmis, pelkėmis rodytų ir tai, kad šaknis *min- gali būti kito balsiokaitos laipsnio nuo *main-, kas indoeuropiečių kalbose reiškia pelkynę.^[3]