Marksizmas

Marksizmas atsirado XIX amžiuje radikaliai reformuojant vokiečių klasikinę filosofiją, sujungiant Hėgelio dialektiką su Fojerbacho materializmu, taip pat kritikuojant A. Smito ir D. Rikardo politinę ekonomiką bei Sen-Simono, Oveno ir Fjurė utopinį socializmą.

Marksizmo pasaulėžiūrai pradžią davė filosofų K. Markso ir F. Engelso parašyti darbai. Dažnai Markso darbai vertinami labiau nei Engelso, kadangi būtent Marksas pirmasis pateikė konstruktyvią politinės ekonomijos kritiką ir suformavo materialistinį požiūrį į istoriją.

Markso kūryboje išskiriami du laikotarpiai:

• Ankstyvasis Marksas – dėmesio centre yra susvetimėjimas ir jo įveikimo būdai revoliucinės praktikos procese. Visuomenę, laisvą nuo susvetimėjimo, Marksas laikė komunizmu.
• Vėlyvasis Marksas – dėmesio centre – ekonominė istorijos filosofija, ekonominiai visuomenių mechanizmai, pagal kuriuos nustatydavo visuomenės santvarką.

Sąvoką „marksizmas“ sugalvojo K. Markso pasekėjai. Šis laikotarpis šiais laikais vadinamas „klasikinio marksizmo“ laikotarpiu.

Svarbiausi klasikinio marksizmo darbai – K. Markso „Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai“, „Vokiečių ideologija“, „Tezės apie Feuerbach'ą“, „Kapitalas“, „Gotos programos kritika“, F. Engelso „Gamtos dialektika“, „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“, Markso ir Engelso „Komunistų partijos manifestas“, „Šventoji šeima“.

Pagrindinis straipsnis – Dialektinis materializmas.

Dialektinio materializmo terminas buvo pradėtas vartoti vėliau, ne Markso laikais. Jis siejamas su Friedricho Engelso darbu „Gamtos dialektika“, kuriame dialektinio materializmo idėjos taikomos aptariant tuometinio mokslo pasiekimus.

Dialektinio materializmo esmę sudaro Hegelio dialektikos ir Feuerbacho materializmo junginys.

Hegelio dialektinis mokymas teigia, jog viskas pasaulyje yra susiję ir vystosi. Žmogus yra pajėgus tirti tuos vystymosi dėsnius. Esminiai dialektikos dėsniai:

1. Priešybių vienybė ir kova;
2. Kiekybės virtimas kokybe;
3. Neigimo neigimas.

Pagrindinis straipsnis – Istorinis materializmas.

Istorinio materializmo teorija yra dialektinio materializmo taikymas žmonijos istorijai ir visuomenei nagrinėti.

K. Marksas savo istorinio materializmo teorijoje teigia, jog filosofija, religija, taip pat papročiai, teisės sistemos ir menai yra tik materialinės bazės dvasinis antstatas. Bazę sudaro faktiniai žmonių gyvenimo santykiai, pirmiausia jų ekonominė padėtis ir dirbančių žmonių gamybiniai santykiai. Antstatas atspindi tik šią materialinę bazę. Todėl religija ir t.t, yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. Šį antstatą Marksas pavadino ideologija.

Ideologija, pasak Karlo Markso – „melaginga sąmonė“.

Pasak Markso, kapitalizme žmonės pasiekė tokį gamybos jėgų ir eksploatacijos lygį, jog išnaudojamieji žmonės neturi kitos išeities, kaip sukilti, o bazė yra pakankama beklasės visuomenės sukūrimui – komunizmui.

Po Markso mirties toliau sparčiai kūrėsi įvairios socialdemokratų bei komunistų partijos, kurios skirtingai interpretavo K. Markso filosofiją. Dažnai laikotarpis, trukęs nuo Markso mirties iki V. I. Lenino iškilimo vadinamas „ortodoksinio marksizmo laikotarpiu“, kadangi tuo metu nebuvo sukurta jokių naujų idėjų – tiesiog interpretuojamos senos Markso idėjos.

Žymiausi to meto marksistai – tai rusų filosofas Georgijus Plechanovas ir čekų-vokiečių filosofas Karlas Kautskis (pastarajam Leninas skyrė savo darbą „Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis“). G. Plechanovas, kartu su V. I. Leninu, buvo vieni iš Rusijos Socialdemokratų Darbininkų Partijos kūrėjų.

1904 metais, įsiplieskus konfliktui tarp V. I. Lenino ir jo bendrapartiečio J. Martovo, partija skilo į bolševikų ir menševikų frakcijas. Menševikai, į kurių frakciją pasitraukė ir G. Plechanovas, teigė, jog Rusija nėra kultūriškai, bei, kas svarbiausia marksistams, ekonomiškai pribrendusi socialistinei revoliucijai. Bolševikai tai laikė menševikų neryžtingumu ir peikė juos.

Kadangi pamatiniai klasikinio marksizmo principai teikė reikšmę ekonomikai, kaip visuomenės fundamentui (bazei), tai V. I. Lenino radikalus požiūris į politologiją ir istoriją, išreikštas knygose „Valstybė ir revoliucija“ bei „Imperializmas – aukščiausia kapitalizmo stadija“ iš principo sukūrė naują marksizmo formą, iš pradžių vadintą „bolševizmu“, vėliau – marksizmu-leninizmu.

Tarybų Sąjungoje marksizmas-leninizmas buvo paskelbtas oficialiąja doktrina, teigė, jog Leninas papildė ir patobulino marksizmą. Stalino valdymo metais jis papildė V. I. Lenino filosofinę-politologinę koncepciją, šitaip suformuodamas kitą savitą doktriną – marksizmą-leninizmą-stalinizmą, vėliau supaprastintai (dažniausiai oponentų) vadintą stalinizmu.

Pagrindinis straipsnis – Marksizmas-leninizmas.

Marksizmas-leninizmas buvo oficiali Tarybų Sąjungos, Kinijos ir kitų XX amžiaus komunistų partijų valdomų valstybių ideologija.

Marksizme-leninizme į Marksą ir Engelsą žiūrima kaip į teoretikus, o į Leniną – kaip į praktiką, kuris savo teoriniais-praktiniais darbais (jie yra aprašyti jo raštuose) bandė pritaikyti marksizmą praktikoje. Kadangi klasikinė marksistinė teorija turėjo daug vietos „interpretacijai“ ją taikant praktikoje, tai Leninas rašė būtent apie tai, kokius sprendimus kokiose situacijose jam teko priimti, kurių „nereglamentavo“ ankstesnė marksistinė teorija.

Viena iš pagrindinių V. I. Lenino politologinių idėjų – demokratinis centralizmas. Jis teigė, jog būtina derinti demokratijos bei centralizmo principus, kadangi demokratija be centralizmo – chaosas, o centralizmas be demokratijos – despotizmas. Demokratiniame centralizme liaudis turi demokratiškai rinkti atstovus, tarybas, ir vėliau paklūsti tų tarybų įsakymams.

Kitas marksizmo-leninizmo bruožas – „ideologinės kovos“ samprata. Skirtingai nei Marksas, Leninas marksizmą taip pat laiko ideologija, tačiau paskutiniosios klasės ideologija. „Filosofiniuose sąsiuviniuose“ Leninas aprašo savo istorijos viziją, kurioje klasių kovos sampratą išplečia ir teigia, jog visą žmonijos istorija vyko ideologinė kova tarp idealizmo ir materializmo, kuri išsisprendžia per galutinę, socialistinę revoliuciją, kurioje įsitvirtina paskutiniosios klasės ideologija.

Vienas iš Lenino bendrapartiečių, Levas Trockis, turėjo savo marksistinį požiūrį, kuris iš principo nesutapo nei su menševikų, nei su Lenino pozicija. Kurį laiką priklausęs menševikų, po to – bolševikų frakcijoms, jis Komunistų Partijos viduje sukūrė grupę „Demokratinis Centralizmas“, kuri siekė užkirsti kelią autoritarinėms-centralistinėms tendencijoms partijos viduje bei sustiprinti demokratinį centralizmą šalyje.

Vėliau, atėjus į valdžią J. Stalinui, su opozicija buvo susidorota, L. Trockis – ištremtas, vėliau pabėgo į Vakarus, kur sukūrė „Ketvirtąjį internacionalą“ ir toliau plėtojo savo idėjas. L. Trockis laikė save V. I. Lenino pasekėju, pats savo idėjas vadino „marksizmu-bolševizmu“, „trockizmo“ pavadinimą sugalvojo jo oponentai.

Šiais laikais trockizmui atstovauja organizacija International Marxist Tendency, veikianti daugiau kaip 60 šalių.

Šiuolaikinei trockizmo teorijai svarbūs Levo Trockio, Tony Cliff, Allan Woods teoriniai darbai.

Pagrindinė trockizmo koncepcija – permanentinė revoliucija, kuri deklaruoja nesustojamą kovą už savo teises, net ir proletariato diktatūros metu.

Maoizmo vardas kilęs nuo Kinijos Liaudies Respublikos vadovo Mao Dze Duno vardo. Maoistai save laikė Stalino sekėjais, buvo antirevizionistai (nepalaikė N. Chruščiovo reformų).

Mao Dze Dunas paliko savitų darbų apie dialektiką ir epistemologiją, smulkiai aprašė revoliucijos taktiką, kurią pritaikė ir trečiosioms pasaulio šalims. Mao Dze Dunas revoliucijoje teikė svarbą partizaniniam karui kaip revoliucijos įrankiui.

Šiuolaikinės rinkos reformos dažnai taip pat laikomos tam tikra maoizmo interpretacija.

Neomarksizmas – Vakaruose kilęs platus judėjimas, kuriam priklauso tokie filosofai kaip Marleau-Ponty, Sartre ir Frankfurto mokyklos atstovai (Erich Fromm, Max Horkheimer, Theodor Adorno, Herbert Marcuse, Friedrich Pollock, Franz Leopold Neumann).

„Frankfurto mokyklos“ judėjimas kilo Frankfurto prie Maino universitete, kur gyvavo stiprus Socialinių tyrimų institutas. Pradžia laikoma Felix Weil daktaro disertacija apie marksizmą.

Postmoderniajam marksizmui ir postmarksizmui atstovauja Gilles Deleuze, Jean Baudrillard, Zygmunt Bauman, Slavoj Žižek, Aleksandras Tarasovas, Hannah Arendt, Jurgen Haberm, Ernesto Laclou, Alain Touraine ^[1].

Neomarksistai į klasikinį marksizmą inkorporuoja kritinę teoriją, psichoanalizę, egzistencializmą, kritinę kriminologiją, Weberio sociologiją bei kitas teorijas, sukurtas remiantis naujai gautomis mokslo žiniomis. Neomarksistai atsiribojo nuo socialdemokratų ideologijos, kuri, jų teigimu, kaip savo svarbiausią tikslą iškėlė siekį didinti dirbančiųjų materialinę gerovę ir šitaip visiškai integravosi į kapitalistinę vertybių sistemą, ir nuo sovietų tipo ortodoksinio marksizmo leninizmo, neigiančio individo laisvę. K. Markso teorijoje neomarksizmo atstovams didžiausią reikšmę turėjo ne ekonominės, o filosofinės idėjos, siekiant paaiškinti esminius žmogaus ir visuomenės pokyčius 20 amžiuje ^[2]

Neomarksizmui būdinga:

• Antropologinis posūkis.
• Kritika.
• Demokratizacija.
• Technologijos kritika.
• Revoliucingumas.

Anglosaksiškuose kraštuose kilęs marksistinis sąjūdis, kurio atsiradimas siejamas su G. A. Cohen publikacija „Karlo Markso istorijos teorija: Gynyba“ (1978 m.) ir „Rugsėjo grupe“. Mąstytojai redukavo marksizmo teoriją, atmetė visus ideologinius dalykus, praktiškai atsisakė dialektikos kaip Hegelio idealistinio palikimo. Žymiausi atstovai: Gerald Cohen, Erik Wright, Jon Elster.

Analitiniai marksizmui būdingas įsipareigojimas visuotinai priimtoms mokslinių teorijų plėtojimo ir mokslinių tyrimų vykdymo normoms. Daugelis analitinių marksistų yra moksliniai realistai. Tačiau suvokiama, kad stebėjimas negali būti neutralus, jis visada yra šiek tiek ideologizuotas.

Klasikinio marksizmo pretenziją į kitokią negu buržuazinių socialinių mokslų metodologiją yra vertinama skeptiškai. Analitinio marksizmo rėmuose yra ar buvo atliekami įvairūs empiriniai tyrimai.

Analitikai itin skeptiškai žiūri į dialektiką ir daugiausiai remiasi vėlyvaisiais Markso darbais.

Šiuolaikinis marksizmas turi daug pasekėjų tiek mokslinėje, tiek politinėje sferoje. Marksizmas padarė didelę įtaką daugelio šalių istorijai.

Įvairiose šalyse marksistai toliau kovoja už valdžią, tai pat daug kur marksistinės partijos yra valdančiosios. Didžiausios tarptautinės marksistinės organizacijos – International Marxist Tendency, Youth for International Socialism.

• Arno Anzenbacheris. „Marksizmas, leninizmas ir neomarksizmas“ ([1]);
• Jonas Elsteris. „Kas gyva ir mirę Karlo Markso Filosofijoje? 1 Dalis.“ ([2] Archyvuota kopija 2012-09-25 iš Wayback Machine projekto.);
• Vladimiras Leninas. „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo sudedamosios dalys“ ([3]).
• „Analitinis marksizmas – kas tai?“. ([4])

1. ↑ „„Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų. V., Charide, 2001““.
2. ↑ „„Visuotinė lietuvių enciklopedija. Neomarksizmas““.