Madona (menas)

Pirmaisiais amžiais krikščioniškame mene madonos vaizdinys buvo retas. Padėtis pasikeitė po 431 m., kai Efezo susirinkime buvo patvirtintas Kristaus dieviškumas. Mergelė Marija pradėta tituluoti „Dievo motina“ ir jos vaizdavimui buvo skirta reikšminga vieta ankstyvosiose krikščionių bažnyčiose.

Bizantietiškame mene įsivyravo ikoninis madonos vaizdavimas. Dažniausiai ji būdavo vaizduojama žemiau Kristaus, kaip tarpininkė tarp Kristaus ir bažnyčios bendruomenės.

Bizantietiškos ikonografijos pagrindiniai madonos vaizdiniai:

• nikopoia (pergalės lėmėja) – ypač kanonizuotas madonos su kūdikiu soste vaizdinys;
• hodēgētria (kuri rodo kelią) – stovinčios madonos su kūdikiu kairėje rankoje vaizdinys;
• blacherniotissa (nuo to paties pavadinimo bažnyčios, iš kurio kilo) – vaizdinys, kuriame madona vaizduojama besimeldžiančios pozoje su medalionu ant kaklo, kuriame pavaizduotas kūdikis Kristus.

Mažiau paplitę bizantietiškos ikonografijos vaizdiniai:

• galaktotrophousa – vaizdinys, kuriame madona maitina arba rūpinasi kūdikiu;
• glykophilousa – vaizdinys, kuriame kūdikis glaudžiasi ar ranka siekia madonos skruosto, kai pati madona yra nusukusi akis nuo kūdikio ir liūdinčiu veidu apmąsto būsimą sūnaus nukryžiavimą.

Vakarų Europos menas iš pradžių buvo stipriai veikiamas bizantietiškų madonos vaizdinių. Madonos ikonografijoje karūna reiškia Rojaus ar dangaus valdovės padėtį. Mėlyna skraistė ar apsiaustas simbolizuoja tyrumą, kilmingumą. Raudona suknelė – kančios simbolis dėl sūnaus praradimo. Renesanso mene, kartu su kūdikiu Kristumi, dažnai buvo vaizduojamas kitas kūdikis − Šv. Jonas Krikštytojas.

Europos madonos vaizdinių tipai:

• madona su kūdikiu – madonos vaizdinys su kūdikiu ant rankų. Pats populiariausias vaizdinys, modeliuotas pagal bizantietišką glykophilousa pavyzdį (pvz. Fra Filippo Lippi „Madona su Kūdikiu“). Nuo maždaug VII a. pradėjo daugėti madonos vaizdinių bažnyčiose, paskatintų bažnyčių, skirtų Mergelei Marijai atsiradimo, bei istorijos apie Šv. Luko esą tapytą Marijos portretą. Šiaurės Europoje tapo populiariu gotikinis vienišos, su karūna ir su kūdikiu rankose madonos įvaizdis soste. Nuo XIV a. pradėjo vyrauti laisvesnis, asmeniškesnis madonos vaizdavimas renesanso mene. Pradėjo retėti religiniai atributai ir ikonografinio vaizdavimo apraiškos iki to, kad vėlesniuose kai kuriuose renesanso ir baroko kūriniuose jų visai neliko. Po XVII a. madonos vaizdinių ženkliai sumažėjo, jie paremti ankstesniųjų vaizdinių modeliais.

• madona su kūdikiu ir šventaisiais (it. sacra conversazione) – vaizdinys, kuriame vaizduojama madona su kūdikiu, o aplink juos šventieji, dažniausiai miesto, bažnyčios bendruomenės globėjai. Retais atvejais vaizduojami paveikslo užsakymo rėmėjai, paprastai klupantys prieš madoną. Gotikiniame ir ankstyvajame renesanso mene šis vaizdinys turėdavo poliptiko formą su madona centrinėje panelėje. Vėlesniame mene paveikslų veikėjai būdavo vaizduojami realistinėje aplinkoje su daug to meto atributų.

• madona su kūdikiu ir Šv. Ona – vaizdinys, kuriame vaizduojama Mergelė Marija su kūdikiu ir savo motina Šv. Ona. Šv. Ona ir Marija paprastai vaizduojamos to paties amžiaus, didžiausią dėmesį nukreipusios kūdikio Kristaus link.

• gailestingumo madona (it. madonna della misericordia) – madonos vaizdinys, kurioje Mergelė Marija stovi išskėstomis rankomis ir plačiai laiko apsiaustą, po kuriuo vaizduojami įvairūs, Marijos globos prašantys veikėjai. Dažnai apsiausto kraštus prilaikantys vaizduojami angelai. Šis vaizdinys mene beveik pranyko XVI a. pabaigoje.

• nuolankumo madona (it. madonna dell'Umiltà) − vaizdinys, kuriame madona vaizduojama sėdinti ant žemės, dažnai ant pagalvės kampo, su kūdikiu ant kelių. Būdingas renesanso menui, labai paplitęs XV a.

• didingoji madona (it. maestà) − vaizdinys, pabrėžiantis Mergelės Marijos didingumą. Dažniausiai tai didelių matmenų, su daug šventųjų ir madona soste su kūdikiu vaizdinys. Paplitęs protorenesanso periode.

• pieta (it. pietà) – Mergelės Marijos su mirusiu Kristumi, nuimtu nuo kryžiaus, ant kelių, vaizdinys.

• paėmimas į dangų (it. assunta) – Mergelės Marijos, apsuptos angelų ir kylančios į dangų, vaizdinys.

• kūdikio pagarbinimas – Mergelė Marija vaizduojama besimeldžianti ar kitaip kreipianti dėmesį į tik ką gimusį kūdikį Kristų, kuris vaizduojamas atskirai nuo Madonos, paprastai prakartėlėje.

• nekaltas prasidėjimas – XVII a. išpopuliarėjęs vaizdinys, kuriuo pabrėžiama Mergelės Marijos nekalto prasidėjmo idėja. Madona vaizduojama vieniša ar su keletu supančių angelų, stovinti su sudėtomis rankomis maldai, šviesiu rūbu, dažnai dangiškoje aplinkoje, tarp debesų.

• rožinio madona – vaizdinys, susijęs su dominikonų vienuolių ordinu. Juo vaizduojama Mergelė Marija, dovanojanti rožinį šv. Dominykui (kaip ordino įkūrimo ženklas). Iki XVI a. Marija būdavo vaizduojama be kūdikio.

Madonos vaizdinys istorijoje sulaukė ne vien religinių interpretacijų. Anot F. Nyčės, „Siksto Madonoje“ Rafaelis labai jaunos Mergelės Marijos įvaizdyje esą siekė, kad žiūrovas joje matytų idealiąją būsimą savo žmoną. XX a. socialistinio realizmo ideologiniu požiūriu, daugybė renesanso laikotarpio madonų buvo vertinamos kaip motinos−sūnaus meilės, motiniškumo išraiška, kur religinė prasmė yra tik paviršinė.

•  
  Duccio. „Maestà“, XIV a.
•  
  Janas van Eikas. „Madona bažnyčioje“, XV a.
•  
  Leonardas da Vinčis. „Madona ir Kūdikis su Šv. Ona ir avinėliu“, XVI a.
•  
  Bartolomé Esteban Murillo. „Nekaltas prasidėjimas“, XVII a.

• Encyclopaedia Britannica
• Irene Earls. „Renaissance Art: A Topical Dictionary“. ABC-CLIO, − 1987. p. 135–137