Lietuvos didysis iždininkas

Pareigybę 1569 m. įsteigė Žygimantas Augustas. Lietuvos didysis iždininkas buvo Karūnos didžiojo iždininko vietininkas Lietuvoje, o kartu su juo įėjo į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Senato sudėtį.

Didydis iždininkas apytiksliai atitinka šiuolaikinio finansų ministro kompetenciją.

LDK iždą sudarė pajamos iš valdovo dvarų, raktų ir karčemų, miestų mokesčiai, muitai, teisminės ir kitos vienkartinės įplaukos. XVI a. pirmojoje pusėje LDK seimuose paplito paprotys karo reikmėms iš bajorų valdų rinkti specialiuosius mokesčius. Muitai buvo renkami ir pasienyje, ir šalies viduje (kelių, tiltų muitai). Jų rinkimą prižiūrėjo pasienio sričių seniūnai, tačiau vėliau pradėta kai kurias muitines nuomoti (pavyzdžiui, žydams). Muitai buvo didžiojo kunigaikščio regalija ir galėjo būti įvedami ar naikinami tik jo sprendimu. Tuo tarpu šalies iždu, kuris buvo saugomas Trakų pilyje, disponavo valdovas ir Ponų taryba. Grynieji pinigai sudarė tik dalį iždo turinio, kita jo dalis buvo įvairios brangenybės ir vertingi daiktai. Nuo XV a. antrosios pusės griežtai skiriamas valdovo ir Kunigaikštijos iždas. Aleksandro Jogailaičio laikais Vilniuje buvo įsteigta monetų kalykla (vadovavo kalyklos vyresnysis), pradėjusi kaldinti lietuviškus pusgrašius – pirmuosius LDK nuolatinius pinigus, pakeitusius tik progomis kaldintus denarus.^[1]

• Abiejų Tautų Respublikos Senato pareigūnai
• Centrinės valdžios pareigūnai
• Abiejų Tautų Respublikos žemietijų pareigūnai