Konstantinas Stašys

Mokėsi Mintaujos gimnazijoje (dab. Jelgava, Latvija), bet, su kitais atsisakęs rusiškai melstis 1896 m. buvo iš jos išmestas. Baigė gimnaziją Samaroje, Rusijoje. Dorpato universitete (dab. Tartu universitete) studijavo farmaciją ir 1908 m. gavo provizoriaus teises.

Dirbo vaistinėje Vilniuje ir Mintaujoje (dab. Jelgava), kur vedė Zuzaną Alunans, Latvių dramaturgo Adolfo Alunano dukterį, vėliau Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytoją ir aktyvią visuomenininkę. Baigęs farmacijos mokslus, 1908 m. nusipirko vaistinę Laižuvoje. Karo metu buvo Rusijoje, 1918 m. grįžo į Vilnių ir ten pasiliko visą laiką. Su dr. Danielium Alseika ir kt. įkūrė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugiją ir keletą metų buvo Lietuvių poliklinikos vaistinės vedėju, vėliau dėstė chemiją Vytauto Didžiojo gimnazijoje.

Visą lenkų okupacijos dvidešimtmetį dalyvavo Vilniaus lietuvių veikloje, buvo renkamas į vadovybę visų svarbesniųjų organizacijų: švietimo draugijos „Rytas“, Labdrybės draugijos, Lietuvių kooperatyvinio banko (vienas iš steigėjų), ir kt.

Svarbiausias K. Stašio vaidmuo buvo vadovavimas Vilniaus lietuvių laikinajam komitetui, vėliau pavadintam Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu, 1922 ir 1927 metais iki pat lenkų okupacijos galo 1939 m. Šis komitetas atstovavo visai Vilniaus krašto lietuvių organizuotai visuomenei, gynė lietuvių teises lenkų ir tarptautinėse įstaigose. Tais metais K. Stašiui teko daug kartų atstovauti Vilniaus krašto lietuviams tautinių mažumų kongresuose Šveicarijoje bei įvairiuose Lenkijos tautinių mažumų komitetuose Varšuvoje. 1937 m. vasarį suimtas ir apkaltintas rengęs sukilimą Vilniaus kraštui prijungti prie Lietuvos valstybės. Sovietų sąjungai užėmus Vilnių 1939 m. rugsėjį K. Stašys suimtas ir išgabentas į Balstogės kalėjimą, kol Lietuvos vyriausybė išsirūpino jo paleidimu. Lietuvai atgavus Vilnių 1939 m. gruodžio 6 d. K. Stašys paskirtas Vilniaus burmistru. Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. birželį iš pareigų atleistas, po metų su šeima išvežta į Altajaus kraštą. Po 6 mėnesių nuo šeimos atskirtas, nuteistas 8 m. priverčiamiesiems darbams ir išsiųstas į Vorkutą. Po vienerių sunkaus darbo metų perkeltas į kitą priverčiamųjų darbų stovyklą prie Maskvos. Tolesnis likimas nežinomas.

• 2000 m. spalio 2 d. Vilniuje, Jakšto g. 7, ant namo, kuriame gyveno Vilniaus burmistras, atidengta memorialinė lenta. Ant juodo marmuro plokštės iškalti žodžiai: „Čia 1932–1941 m. gyveno provizorius, Vilniaus lietuvių veikėjas, Vilniaus burmistras 1939–1940 m., Konstantinas Stašys“. Ši lenta atidengta Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva, pažymint K. Stašio 120-ąsias gimimo metines^[1];
• K. Stašio vaikaitė, vilnietė architektė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė atstatinėja Valakampiuose buvusius senelio namus ir parką. Siūloma suteikti šiai vietai memorialinės sodybos statusą^[2];
• 1991 m. Naujosios Vilnios Šiaurės kvartale viena gatvė pavadinta K. Stašio vardu^[3].

1. ↑ Žukienė, Regina. Pirmasis Vilniaus burmistras – provizorius Konstantinas Stašys // Sveikata. – 2001, nr. 11, p. 34–36.
2. ↑ Kaulakytė, Egidija. Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys : 1880-1942. – Iliustr. // Voruta. – 2005, rugs. 3, p. 1, 4-5.
3. ↑ Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Stašys Konstantinas. – Portr. // Čaplinskas, Antanas Rimvydas. Vilniaus atminimo knyga: mieste įamžintos asmenybės. – Vilnius, 2011. – P. 377.