Konstantinas Sirvydas

Gimė 1579 m. Gimimo vieta tiksliai nežinoma. Buvo rytų aukštaitis. Spėjama, kad kilęs iš Sirvydų (dab. Anykščių rajonas). Nuo 1598 m. priklausė jėzuitų ordinui. Mokėsi Vilniaus, Tartu, Rygos, Nesvyžiaus jėzuitų kolegijose. 1601–1603 m. mokytojavo Nesvyžiuje. Paskui studijavo Pultuske (iki 1606 m.) ir Vilniaus akademijoje (iki 1610 m.). Baigęs mokslus, nuo 1612 m. profesoriavo Vilniuje, kur dėstė teologiją, aiškino Bibliją, buvo rektoriaus tarėjas. Daugiau kaip dešimtį metų Šv. Jonų bažnyčioje du kartus per dieną sakydavo pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis. Turėjo filosofijos ir laisvųjų mokslų magistro laipsnį. Buvo darbštus. Susirgęs džiova mirė 1631 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje.

Sirvydo veiklos kryptį ir pobūdį nulėmė, iš vienos pusės, kultūrinis pakilimas, reiškęsis XVI a. antrojoje pusėje, ir kova dėl valstybės savarankiškumo, o iš kitos pusės, religinės kovos, jo paties priklausymas jėzuitams. Tačiau neigiama jėzuitų ordino įtaka Sirvydo veikloje buvo atsverta patriotinių polinkių. Jis išsiskyrė iš kitų jėzuitų tuo, kad pirmas atsidėjo tik lietuviškiems raštams.

Sirvydas buvo geriausias XVII a. lietuvių kalbos žinovas. Jo kalbinių darbų paruošimas susijęs su jėzuitų mokymo programa Ratio studiorum (liet. Studijų tvarka), paskelbta 1599 m., kuri leido vartoti žemesnėse klasėse gimtąją kalbą.

Jėzuitų istorikai mini, kad Sirvydas 1630 m. buvo parašęs lietuvių kalbos gramatiką, pavadintą „Lietuvių kalbos raktas“ (Clavis Linguæ Lituanicæ), bet jos niekas nėra matęs. Kai kas manė, kad tokios gramatikos išvis nėra buvę. Kiti linkę manyti, kad 1737 m. be autoriaus pavardės išleista gramatika „Lietuvos kalbų visuma“ (Universitas Lingvarum Litvaniæ) ir esanti Sirvydo. Toje gramatikoje pažymėta, kad jos autorius yra jėzuitas. Tačiau kartais ji priskiriama ne Sirvydui, o jo bendradarbiui Jonui Jaknavičiui.

Kitas Sirvydo darbas yra „Trijų kalbų žodynas“ (Dictionarium Trium Lingvarum). Tai lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Jis pirmą kartą išleistas 1629 m. (yra manoma, kad pirmasis K. Sirvydo žodyno leidimas galėjo pasirodyti apie 1620 m.). Šis pirmasis leidimas nėra gerai ištirtas. Jo vienas defektinis egzempliorius yra išlikęs Maskvoje. Jis turi 432 puslapius, trūksta pradžios bei pabaigos. Jo pagrindas buvo lenkų kalbininko Nikolajaus Folkmaro keturkalbis žodynas. Sirvydo žodyno leidime kai kur lenkiškam žodžiui nėra lietuviško atitikmens, bet kitiems lenkiškiems žodžiams jų duodama po kelis. Išlikusiame defektiniame pirmojo leidimo egzemplioriuje yra apie 8 000 antraštinių ir apie 6 000 lietuviškų žodžių.

Išleidęs žodyną Sirvydas jį toliau pildė ir tobulino. 1631 m. išėjo antrasis žodyno leidimas, bet jo neišliko nė vieno egzemplioriaus. Manoma, kad šis, kaip ir trečias, buvo parengtas jau ne pagal Nikolajaus Folkmaro žodyną, o pagal žymaus lenkų filologo Gregorijaus Knapskio lenkų–lotynų–graikų kalbų žodyną.

Sirvydui mirus, 1642 m. išėjo trečias žodyno leidimas. Jo yra išlikę trys egzemplioriai. Palyginti su pirmu leidimu, šis yra praplėstas ir perredaguotas. Jame yra jau apie 14 000 antraštinių žodžių, o lietuviškų pagausėjo iki beveik 10 000, pridėta ir daugiau sinonimų. Šį leidimą ruošė kas nors iš Sirvydo mokinių, spėjama, kad Jonas Jaknavičius. Jame įdėti lietuviški žodžiai ten, kur pirmame leidime jų nebuvo. Vėliau žodynas nebebuvo tobulinamas.

1677 m. išėjo ketvirtas jo leidimas, kurio išlikę apie 10 egzempliorių. 1713 m. pasirodė penktas žodyno leidimas; jo yra išlikę daugiau egzempliorių.

Stengdamasis vengti skolinių, Sirvydas kūrė nemažai naujadarų. Naudodamas lietuvių kalbos priesagas, priešdėlius, sudurdamas daiktavardžius, dažnai paskiemeniui vertė lenkų ir lotynų kalbos žodžius. Didžiausias tų naujadarų trūkumas yra tai, kad jie buvo sudarinėjami su priesagomis iš priešdėlėtų žodžių. Tai būdinga lenkų, bet ne lietuvių kalbai. Vis dėlto dalis Sirvydo žodyno naujadarų ir dabar vartojama.

Sirvydo žodynas – vienintelis Lietuvoje spausdintas lietuvių kalbos žodynas iki XIX a. pabaigos. Jis buvo pagrindinė knyga, iš kurios buvo mokomasi lietuvių kalbos. Žodynas suvaidino didelį vaidmenį XVIII amžiuje mažinant skolinių skaičių lietuvių raštijoje. Juo naudojosi ir Prūsijos lietuvių žodynininkai. XIX a. pradžioje, pagyvėjus kultūriniam gyvenimui, vėl susirūpinus literatūrinės kalbos ugdymu, Sirvydo žodynas buvo ypač vertinamas, iš jo kalbos mokėsi rašytojai.

Sirvydo žodyną daugiausia yra tyrinėjęs kalbininkas Kazys Pakalka, parašęs apie jį disertaciją (1960 m.) ir keletą studijinių straipsnių.

Iš Sirvydo religinio turinio raštų svarbiausi yra „Punktai sakymų“. Tai originalių sutrumpintų pamokslų rinkinys. Pamokslai neplačiai parašyti, bet nurodytos tik pagrindinės mintys. Leidinio pirmoji dalis išėjo 1629 m., antroji – 1644 m., jau po autoriaus mirties. Spėjama, kad antrąją dalį spaudai paruošė Jonas Jaknavičius.

Pamokslai išspausdinti lygiagrečiai dviem kalbomis: kairėje puslapio skiltyje išduotas lietuviškas, o dešinėje lenkiškas tekstas. Lenkiškas tekstas verstas iš lietuviško, o ne atvirkščiai. Tai pirmas toks atvejis lietuvių kultūros istorijoje. Lotyniškoje prakalboje Sirvydas pabrėžė, kad savo knyga norėjęs padėti pamokslininkams, nemokantiems lietuvių kalbos, ir ragino šią kalbą studijuoti. Konstantinas Sirvydas apgailestavo neturėjęs galimybės pažymėti lietuviškų kirčių.

„Punktuose sakymų“ Sirvydui svarbiausia buvo skleisti katalikybę, kovoti su reformacija. Visos jo mintys sietos su tikyba. Veikale Sirvydas daugiausia remiasi Biblija, aiškina ją, visur įžiūrėdamas paslėptą prasmę. Savo pamoksluose Sirvydas taip pat propaguoja asketizmą ir skelbia Bažnyčios primatą. Nori, kad Bažnyčia apimtų visą pasaulį. Šis asketizmo idealas jaučiamas visuose Sirvydo pamoksluose. Kartu jie nukreipti daugiausia prieš valdančiąsias klases, feodalus. Sirvydas mato socialinę nelygybę tarp žmonių ir stovi skriaudžiamųjų pusėje. Taigi, kritinis Sirvydo žvilgsnis į didikus ir užuojauta skriaudžiamiesiems pamoksluose kyla ne iš socialinės nelygybės supratimo, o iš autoriaus uolaus asketizmo palaikymo.

Taip pat „Punktuose sakymų“ yra smerkiamas Samarijos karalius, buvęs panašus į vėjų mėtomą vandens putą. Nesipriešindamas pavaldinių norams, jų „tūliems pageidimams“ bevalis Viešpats ir save, ir savo karalystę prapuldęs. Drauge pamokslininkas Konstantinas Sirvydas aiškiai atriboja stiprią monarcho valdžią nuo tironijos: Kristus „Punktuose sakymų“ iškyla kaip griežtas, bet teisingas „karalius“, kovojantis prieš „tironą“ vėliną (velnią).

„Punktai sakymų“ reikšmingiausi yra kalbos, literatūrinės išraiškos ir stiliaus atžvilgiu. Sirvydas savo pamokslais stengėsi duoti gražios kalbos pavyzdį. Dėl trumpo, glausto dėstymo būdo juose nedaug tėra plačiau apmestų vaizdų, bet jų kalba, apskritai, yra turtinga, vaizdi ir emocinga, nes autorius norėjo paveikti ne tik skaitytojo protą, bet ir jausmus, vaizduotę. Pats rašydamas pamokslus, bet ne versdamas, Sirvydas galėjo visiškai laisvai išreikšti norimą mintį, dėl to ir jo sakinys yra sklandus, gerai apvaldytas, lietuviškos konstrukcijos. Dažniausiai jis nėra ilgas, bet išbaigtas, turi retorinį atspalvį.

Kaip teksto konstravimo priemones Sirvydas pavartoja pakartojimą, išskaičiavimą, sintaksinį paralelizmą, anaforinį jungimo būdą, sinonimų sugretinimą ir dvinarius. Jo stilių veikė akademinė retorika, biblinė alegorizacija. Tačiau tai irgi būdinga Barokui – jis taikėsi ir prie nemokyto ar mažai mokyto klausytojo. Dažniausiai jis vartoja vaizdinį veiksmažodį, taiklų epitetą ir palyginimą, kartais virstantį ilgu paralelizmu. Ypač pažymėtini jo natūralūs, liaudiški, iš gamtos ir kasdieninės buities paimti palyginimai. Nors pamokslai rašyti dvasininkams, bet pagrindinis kalbos šaltinis autoriui buvo gyvoji liaudies kalba.

Sirvydas stengėsi prisitaikyti prie liaudies, kad būtų jos suprantamas, kad jo žodis per tarpininkus ją pasiektų ir tinkamai paveiktų.

1845 m. pirmoji „Punktų sakymų“ dalis (be lenkiško teksto), paruošta Motiejaus Valančiaus, buvo perspausdinta Leono Montvydo lėšomis. O 1929 m. Getingene buvo išleistas F. Špechto paruoštas fotografinis visų „Punktų sakymų“ leidimas. Pakartotinio leidimo naujaisiais laikais nesusilaukė tik Sirvydo „Trijų kalbų“ žodynas.

• Konstantino Sirvydo vardu pavadintas skersgatvis Vilniuje, gatvės kituose miestuose, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje kabo atminimo lenta.
• 1988 m. atidengtas paminklas menamoje gimtinėje Sirvyduose (ąžuolas, varis, akmenų mūro postamentas; aut. Jonas Žukas (1940–2019), 2009 m. perkeltas į Dabužių bažnyčios šventorių. Sirvyduose paliktas lauko riedulys su atminimo lenta.^[3]
• 1989 m. Dabužių devynmetei mokyklai suteiktas Konstantino Sirvydo vardas.

Pastabos

Šaltiniai

• Jurgis Lebedys „Senoji lietuvių literatūra“
• Eugenija Ulčinaitė ir Albinas Jovaišas „Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius“
• Darius Kuolys „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje (Renesansas ir Barokas)“