Jorubai

Pagrindinis straipsnis – Jorubalandas.

Jorubų etnogenezė nėra ištirta, tačiau manoma, kad Voltos-Nigerio tautų protėviai atsikėlė iš šiaurės, apsigyveno Nigerio ir Benuės upių santakos regione, iš kur vėliau plito skirtingomis kryptimis, duodami pradžią igbų, binių, gbe ir kitoms tautybėms, bei valstybėms.

Jų tarpe buvo ir jorubai, kurių etnogenezė vyko Ifės mieste, susiformavusiame I mūsų eros tūkstantmetyje. Dėl to visuose mituose Ifė laikoma svarbiausiu miestu, ji kaip svarbus religinis centras nėra praradusi reikšmės iki pat mūsų dienų.

Istorija tradiciškai pradedama nuo Ifės valdovo Oduduvos, kurio valdymo laikas nėra aiškus (datos gali svyruoti nuo XI iki XV a.). Jo metu Ifė įsitvirtino kaip svarbus kultūros ir politikos centras, ir iš jos vyko tolesnis jorubų plitimas Jorubalando teritorijoje. Tai mituose paaiškinama kaip Oduduvos sūnų bei karvedžių žygiai įvairiomis kryptimis. Šių žygių metu buvo įkurti atskiri miestai-valstybės, kurie savo ruožtu davė pradžią tolesniems žygiams.

Nuo maždaug XV a. visas Jorubalandas buvo susiskaldęs į daug valstybių, kurių stipriausios buvo Ojas, Ila, Ekitis, Idžebu, Ovo ir kt. Šios valstybės davė prielaidą atskiroms etninėms subgrupėms susiformuoti. Jose buvo išvystyta aukšta kultūra, klestėjo bronzos apdirbimas ir dramblio kaulo raižyba. Tuo metu pietrytinis Jorubalandas buvo stipriai paveiktas Benino karalystės kultūros, mat ji čia buvo įgijusi hegemoniją.

Nuo XVI a., intensyvėjant vergų prekybai, europiečiai supirkinėdavo vergus Gvinėjos įlankos regione. Jorubai buvo viena pagrindinių etninių grupių, kurie buvo verčiami vergais ir plaukdavo į Naująjį pasaulį. Dėl to susiformavo didelė jorubų diaspora Amerikoje.

Nuo XVII a. labai išaugo jorubų Ojo karalystė, kuri ėmė kurti didelę imperiją, siekusią sujungti visą Jorubalandą. Tai jai iš dalies pavyko. Ojas kontroliavo ir Dahomėją vakaruose.

Tačiau XVIII a. dėl fulbių džihado Ojo valstybė buvo nusiaubta, kas lėmė jos visišką suirimą XIX a. Tai sudarė prielaidas atsirasti daug naujų, smulkių valstybėlių. Toks susiskaldęs Jorubalandas tapo lengvai prieinamu grobiu britams, kurie tuo metu plėtė kolonijines valdas. Nugalėjus pajūrio jorubų karalystę Idžebu, britams atsivėrė kelias į krašto gilumą. Jorubalandas buvo prijungtas prie Pietų Nigerijos protektorato, o vėliau buvo įjungtas į Nigerijos sudėtį.

Šiuo metu jorubai yra viena svarbiausių Nigerijos tautų, greta hausų šiaurėje ir igbų rytuose. Jie sudaro 21 procentą Nigerijos gyventojų.

Dėl nevieningo istorijos vystymosi ir politinio susiskaldymo į daug smulkių valstybių, susiformavo jorubų etninės subgrupės, kalbančios skirtingais dialektais ir turinčios skirtingus identitetus. Svarbesenės iš jų yra:

• Ojai – šiaurės Jorubalandas.
• Igbominai – šiaurės rytų Jorubalandas, aplink Ilos miestą.
• Ovai – rytų Jorubalandas, aplink Ovo miestą.
• Ekiti – rytų Jorubalandas, aplink Ado Ekičio miestą.
• Idžebu – pietų Jorubalandas, į rytus nuo avorių;
• Egbai – pietvakarių Jorubalandas, apie Abeokutos miestą.
• Egbadai – į pietvakarius nuo egbų
• Avoriai – pietvakarių Jorubalando pajūris.
• Nagai (Nago, Nagot) – šiaurės vakarų Jorubalandas (dabartinio Benino teritorija). Tarp jų yra idžiai (Ija, dar vadinami holiais, ohoriais), ifonjinai (Ifonyin), idaišai (Idaca), šabiai (Cabe), išai (Ica), manigriai.
• Ifiai – vidurinio Togo rytinis pakraštys.

Jorubų kultūra sudaro didelę dalį Benino civilizacijos kultūros. Dėl istorinių priežasčių, ją veikė dvi svarbios kultūros. Ankstyviausiame laikotarpyje iki XV a. buvo stipri Sahelio civilizacijos įtaka, dėl kurios susiformavo tradicinė apranga, virtuvė, menas. Vėliau buvo stipri europietiškoji įtaka, per kurią veržėsi krikščionybė, atėjo daug technologinių pasiekimų.

Tačiau jorubai išsaugojo ir daug savitų kultūrinių bruožų, būdingų tik jiems.

Diasporoje jorubai dažniausiai nepamiršdavo savo tradicinės kultūros ir ją atgaivindavo. Dėl to jų kultūra, religija, muzika labai stipriai paveikė Lotynų Amerikos ir Naujojo pasaulio juodaodžių kultūrą – vietines religijas, šokius ir muzikos rūšis.

Svarbiausias jorubų apdaras yra buba – palaidas ilgarankovis apsiaustas, kildinamas iš Sahelio regiono. Aprangą be bubos sudaro keletas dalių. Vyrai dėvi kelnes sokoto, o moterys – sijoną iro. Ypatingų švenčių atvejais vyrai ant viršaus gali užsidėti ilgą apsiaustą agbadą.

Gana įvairūs galvos apdangalai. Moterys dėvi gele, kuri panaši į tiurbaną, bet gali būti surišama daugybe būdų. Vyrai dažniausiai nešioja kepurėlę fila, kuri irgi atėjusi iš šiaurės.

Jorubai, panašiai kaip daug kitų Vakarų Afrikos tautų, išvystė sudėtingą ir savitą audimo techniką, todėl jorubų tekstilė yra svarbi meno rūšis. Labai įdomi yra juostuota tekstilė aso oke, audžiama tik vyrų. Paplitę yra ir indigu ornamentuoti audiniai, kurių kiekvienas ornamentas adire yra labai simboliškas.

Maistas mažai kuo skiriasi nuo kitų Gvinėjos įlankos tautų. Čia paplitusi Gvinėjos įlankos virtuvė, kur svarbiausias produktas yra jamsas, taip pat manijokas, kukurūzas ir nesaldūs bananai. Valgoma daug žuvies, mėsos mažiau.

Ifė buvo vienas stipriausių civilizacijos centrų visame Afrikos žemyne. Čia buvo išvystytas savitas keramikos, bronzos liejimo, dramblio kaulo raižybos stilius, kuris vėliau paveikė visą Benino civilizacijos kultūrą nuo Dramblio kaulo kranto iki Kamerūno. Antriniai jorubų meno centrai buvo Ovo ir Idžebu.

Pagrindinis straipsnis – Jorubų religija.

Jorubų religija, dar žinoma, kaip Aboriša, susideda iš daugybės mitų ir legendų apie jorubų kilmę, Ifės miestą ir pirmuosius valdovus. Garbinama daugybė dievų, globojančių skirtingus reiškinius: vėjo dievas Oja, būrimų dievas Ifa, likimo dievas Eleda, derliaus deivė Osun, geležies ir karo dievas Ogumas ir daugybė kitų.

Religijoje žinoma plati būrimo praktika, išvystyta didelė šventikų hierarchija.

Jorubų religija, susimaišiusi su kitomis Afrikos ir indėnų religijomis Naujajame pasaulyje suformavo daug sinkretiškų tikėjimų.

Jorubų muzika labai savita, turinti daugybes muzikinių instrumentų, tarp kurių žinomiausi kalbantys būgnai, paplitę visoje Vakarų Afrikoje (jų pradžia buvo Sahelio civilizacijoje). Daug muzikos žanrų yra religiniai, susiję su atskirų dievų garbinimu. Žinoma jorubų teatrinė opera.

Jorubai turi gana savitą kalendorių, vadinamą Kodžoda, kuriame savaitė turi keturias dienas, o mėnuo – septynias savaites.

Keturios savaitės dienos tapatinamos su skirtingais dievais ir vadinamos Ojo-Ifa, Ojo-Šango, Ojo-Ogun ir Ojo-Obatala. Mėnesiai vadinami: Sere (sausis), Erele (vasaris), Erena (kovas), Igbe (balandis), Ebibi (gegužė), Okudu (birželis), Agemo (liepa). Ogun (rugpjūtis), Owere/Owewe) (rugsėjis), Owara/Owawa (spalis), Belu (lapkritis) ir Ope (gruodis). Metai prasideda birželyje.

Metų skaičiavimo atskaitos taškas yra labai senas. 2008 Grigaliaus kalendoriaus metai yra 10050 jorubų metai.

Šis kalendorius paplitęs visose Benino civilizacijos tautose.

Tradicinė jorubų medicina susieta su religija, burtais. Jorubai naudoja daug augalų, skirtų gydyti įvairiems negalavimams. Yra sukurta ištisa medicinos filosofija, kurioje septyni pagrindiniai dievai tapatinami su skirtingais organais ir globoja skirtingus gydomuosius augalus.

Eades, Jerely Seymour.1980. Changing cultures.The Yoruba Today. Cambrdge University Press.