Indoeuropiečių prokalbė

XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje labai sparčiai plėtojosi istorinė lyginamoji kalbotyra. Giminingumas kalbų, kurios vėliau buvo pavadintos indoeuropiečių kalbomis, tapo akivaizdus pradėjus nagrinėti sanskritą – šventąją senovės Indijos kalbą.^[4] V. Džonsas (angl. W. Jones) nustatė, kad sanskrito veiksmažodžių ir jų formų struktūra turi aiškių, tolydžių atitikmenų lotynų, senovės graikų ir gotų kalbose, o atitinkančių formų pernelyg gausu, kad jas būtų galima paaiškinti paprastu skolinimusi. Jo darbą tęsė F. Šlėgelis (vok. F. von Schlegel), veikale „Apie indų išmintį ir kalbą“ (1808) jis lygino sanskritą, persų, graikų, vokiečių bei kitas kalbas ir pasiūlė patį terminą „lyginamoji gramatika“. F. Šlėgelis tobulino savo pirmtako teoriją ir kalbėjo apie būtinybę skirti didelį dėmesį veiksmažodžių asmenuotėms, pabrėžė morfologijos svarbą taikant „lyginamąją gramatiką“.^[5] Vis dėlto V. Džonsas ir F. Šlėgelis labiau išsakė teiginius indoeuropiečių kalbas esant giminingas, o ne jų giminingumą įrodė.^[6]

1816 m. lyginamojoje gramatikoje „Apie sanskrito asmenavimo sistemos lyginimą su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų asmenavimo sistema, pridedant priedą su tiksliu eiliuotu „Ramajanos“ bei „Mahabharatos“ epizodų iš originalo vertimu ir su kai kuriomis vedų ištraukomis“ F. Bopas (vok. F. Bopp) iš tiesų pagrindė indoeuropiečių kalbų tarpusavio giminingumą.^[7][8][9]

Beveik tuo pačiu metu ir nepriklausomai nuo F. Bopo R. Raskas (dan. R. Rask) knygoje „Senõsios šiaurės kalbos paieškos“ (dan. Undersögelse om det gamle Nordiske; parašyta 1814 m., išleista 1818 m.) įrodė germanų kalbų giminingumą su graikų, lotynų, baltų ir slavų kalbomis.^[10]

1832 m. A. Potas (vok. A. Pott) publikavo pagrindinių indoeuropiečių kalbų fonetikos atitikmenų lenteles.^[11]

1838 m. F. Bopas įrodė keltų kalbų indoeuropietiškumą.^[12]

A. Šleicheris buvo pirmasis, atlikęs plataus masto indoeuropiečių prokalbės rekonstrukciją. 1861 m. jis išleido veikalą „Indogermanų kalbų lyginamosios gramatikos kompendiumas. Trumpa indogermanų prokalbės, senosios indų, senosios iranėnų, senosios graikų, senosios italikų, senosios keltų, senosios slavų, lietuvių ir senosios vokiečių kalbų fonetikos ir morfologijos apybraiža“. Norėdamas parodyti prokalbės rekonstravimo laimėjimus, jis indoeuropiečių prokalbe sukūrė pasakėčią. Be to, A. Šleicheris buvo pirmasis mokslininkas, kuris į indoeuropeistikos apyvartą įvedė lietuvių kalbos duomenis (1856 m. buvo išleista jo sudaryta lietuvių kalbos gramatika).^[13]

1868 m. jau pasirodė pirmasis etimologinis indoeuropiečių prokalbės žodynas – „Lyginamasis indogermanų kalbų žodynas“ (vok. Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen). Jį sudarė A. Fikas (vok. A. Fick).^[14]

1875 m. H. Hiubšmanas (vok. H. Hübschmann) įrodė, kad armėnų kalba priklauso atskirai indoeuropiečių kalbų grupei, o ne iranėnų kalboms, kaip buvo manoma iki tol.^[12]

XIX a. 8-ame dešimtmetyje indoeuropeistikos srityje tapo svarbūs vadinamieji jaunagramatikiai (vok. Junggrammatiker). Taip juos praminė priešininkai, bet vėliau šis vardas prarado neigiamą atspalvį ir įsitvirtino kaip šios krypties atstovų pavadinimas. Jaunagramatikiams priklauso A. Leskynas (vok. A. Leskien), H. Osthofas (vok. H. Osthoff), K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), H. Paulas (vok. H. Paul) ir B. Delbriukas (vok. B. Delbrück). Jaunagramatikių idėjos gimė Leipcigo universitete. Jaunagramtikiai teigė, kad svarbu atsižvelgti ne tik į senųjų kalbų raštijos paminklus, bet ir nagrinėti dabartinių kalbų bei jų tarmių duomenis. Be to, jaunagramatikiai ragino telktis ne vien į prokalbės rekonstrukciją, bet ir daug dėmesio skirti kalbų istorijai apskritai. Svarbiu jaunagramatikių pasiekimu laikoma tai, kad jie įvedė sampratą griežto fonetinio dėsnio, kuriam netaikomos išimtys ir kuris galioja mechaniškai, o ne priklauso nuo kalbėtojo valios. Be to, jaunagramatikiai suformulavo pokyčių pagal analogiją sąvoką, kuri įgalina paaiškinti daugybę tariamų fonetinio dėsnio išimčių.^[15]

Svarbiu indoeuropeistikos plėtotės momentu tapo jauno Šveicarijos mokslininko F. de Sosiūro (pranc. F. de Saussure) knyga „Pirminės indoeuropiečių kalbų balsių sistemos tyrimas“ (pranc. Mémoire sur le système primitif des voyelles dans les langues indo-européennes), parašytas 1878 m. ir išleistas po vienerių metų. Taikydamas vidinės rekonstrukcijos metodą, F. de Sosiūras iškėlė teoriją, kad indoeuropiečių prokalbėje turėjo būti vartojamos dvi ypatingos fonemos, „sonantiniai koeficientai“, neišlikę dukterinėse kalbose ir galėję keisti gretimo balsio kokybę. Struktūralizmo braižą turintis F. de Sosiūro požiūris kontrastavo su jaunagramatikių susitelkimu į paskirus kalbų duomenis. Jaunagramatikiai nepripažino F. de Sosiūro hipotezės, tačiau XX a. atrasta hetitų kalba J. Kurylovičiui (lenk. J. Kuryłowicz) leido „sonantinius koeficientus“ susieti su hetitų garsu ḫ ir patvirtino F. de Sosiūro išvadų teisingumą.^[16]

XX a. pradžioje indoeuropeiskos centras iš Vokietijos persikėlė Prancūzijon, o tai susiję su F. de Sosiūro mokinių A. Mejė (pranc. A. Meillet) ir Ž. Vandrieso (pranc. J. Vendryes) veikla. A. Mejė darbai apibendrina XIX a. lyginamosios kalbotyros autorių tyrimus, taip pat A. Mejė į lyginamąją kalbotyrą įnešė nemažai naujovių. Jis atsisakė A. Šleicherio primityvaus prokalbės kaip nedalomos visumos supratimo ir pabrėžė, kad prokalbėje būta dialektų. Maža to, A. Mejė teigimu, prokalbės iki galo atkurti neįmanoma, istorinės gramatikos specialistui prokalbė visų pirma turi būti abstrakti sąvoka, reiškianti šio taksono kalbų atitikmenų sistemą.^[17]

Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio į indoeuropeistikos apyvartą intensyviai įtraukiami anatolų kalbų duomenys, reikšmingai pakeitę mokslininkų suvokimą kokia buvo indoeuropiečių prokalbė. Be to, XX a. buvo iššifruotos Mikėnų graikų ir tocharų kalbos, kai kurie nauji duomenys buvo gauti išnagrinėjus vidurines indoiranėnų kalbas ir skurdžiai paliudytas Mitanijos, ilyrų, jai artimą mesapių, senąją venetų, trakų, dakų, frygų ir senąją makedonų kalbas.^[18][19]

Naująjį indoeuropeistikos laikotarpį įprasmina J. Kurylovičiaus (lenk. J. Kuryłowicz) ir E. Benvenisto (pranc. É. Benveniste) darbai, šie kalbininkai žymiai daugiau už savo pirmtakus skyrė dėmesio vidinės rekonstrukcijos metodui.^[20]

XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose V. Illič-Svityčius padėjo nostratinės teorijos pagrindus, kai bandoma į vieną makrošeimą įtraukti indoeuropiečių, Altajaus, Uralo, dravidų, kartvelų ir semitų-chamitų kalbas.^[21]

Svarbus žingsnis indoeuropeistikos istorijoje – T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo darbas „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai“, jame pateikiama daug duomenų apie indoeuropiečių prokalbę, protėvynę, buitį bei kultūrą.^[21]

Nuo pat indoeuropeistikos, kaip mokslo, pradžios ne kartą bandyta indoeuropiečių kalbas gretinti su kitomis: malajų-polineziečių, Uralo, semitų-chamitų, kartvelų, eskimų-aleutų, ainų, etruskų – ir kitomis kalbomis.

Šiomis dienomis indoeuropeistai įvairiai vertina tiek vienokių ar kitokių makrokomparatyvistikos hipotezių patikimumą, tiek patį makrokomparatyvizmą. Tad žvelgiant į tris šiuolaikinius indoeuropiečių kalbotyros žinynus, o kiekvieno iš jų pasirodymas vertinamas kaip svarbus šios mokslo srities įvykis, pirmojo darbo autorius R. Bekesas (ol. R. Beekes) teigia, kad indoeuropiečių ir Uralo kalbų šeimas laikyti giminingomis yra pagrįsta, o ateityje prie indouralo kalbų būtų galima prijungti jukagyrų, čiukčių-kamčiadalų ir eskimų-aleutų kalbas; nesutikdamas su šiais teiginiais, kitos monografijos autorius M. Mejeris-Briugeris (vok. M. Meier-Brügger) įsitikinęs, kad indoeuropiečių kalbų šeimos giminingumo su kitomis kalbų šeimomis neįmanoma nei nuneigti, nei įrodyti; savo ruožtu trečiojo veikalo autorius L. Hercenbergas (rus. Л. Герценберг) tvirtina, kad net indoeuropiečių ir Uralo kalbų atitikmenų nepakanka, idant būtų sudaryta visavertė lyginamoji gramatika, o visi kiti makrokomparatyvizmo bandymai, jo manymu, apskritai tėra nevykusios fantastinės manipuliacijos.^[22]

Danų kalbininko H. Pederseno (dan. H. Pedersen)^[23][24][25] 1903 m. pasiūlyta ir XX a. septintajame bei vėlesniuose dešimtmečiuose Rusijos ir Ukrainos mokslininkų V. Illič-Svityčiaus, A. Dybo, S. Starostino ir A. Dolgopolskio išplėtota nostratinė hipotezė jungia daugybę ankstesnių hipotezių ir indoeuropiečių kalbas teigia esant giminingas Uralo, Altajaus, dravidų, kartvelų (seniausiais laikais ir semitų-chamitų) kalboms, ir jos visos įtrauktinos į vieną didelę kalbų makrošeimą. Jei tiksliau, šios hipotezės šalininkų manymu, indoeuropiečių asmeninių, parodomųjų ir klausiamųjų įvardžių tikėtinas giminingumas su Altajaus, Uralo, dravidų ir semitų-chamitų kalbų atitinkamais įvardžiais yra svarus įrodymas, kad egzistavo nostratinė makrošeima.^[26] Be to, nostratinės hipotezės šalininkai indoeuropiečių įvardžius yra bandę gretinti su atitinkamais elamitų, jukagyrų, nivchių, čiukčių-kamčiadalų, eskimų-aleutų kalbų įvardžiais.^[27] Vis dėlto ši hipotezė sulaukė įvairių sričių specialistų kritikos, ji laikoma ganėtinai ginčytina ir su tokiomis išvadomis nesutinka dauguma indoeuropeistų bei lyginamosios kalbotyros specialistų, į nostratinę teoriją, blogiausiu atveju, jie žvelgia kaip į visiškai klaidingą arba, geriausiu atveju, tiesiog kaip į neįtikinamą.^[28][29][30]

Pasak švedų kalbininko K. Viklundo (šved. K. Wiklund) 1906 m. pasiūlytos hipotezės, indoeuropiečių ir Uralo kalbos yra kilusios iš bendros indouralo prokalbės. 1927 m. šią hipotezę parėmė švedų kalbininkas H. Šioldas (šved. H. Sköld).^[31] 1936 m. H. Jensenas (vok. H. Jensen) nustatė apie 30 leksinių atitikmenų, kurie indoeuropiečių ir Uralo kalbose žymi primityvias sąvokas, taip pat kūno dalis, medžių pavadinimus, giminystės terminus bei santykius nurodančius žodžius.^[32][33] J. Balažas (veng. J. Balazs) 1965 m. savo darbe tvirtino indoeuropiečių ir Uralo kalbas esant genetiškai giminingas remdamasis tuo, kad nustatė šių kalbų fonetinės struktūros, skambesio ir parodomųjų įvardžių derinimo su vardažodžiais panašumų. Tai jis laikė svarbiausiu įrodymu, nes, jo manymu, apie tikrą giminingumą galima kalbėti tik tuomet, jei aptinkama funkcinių sutapimų, o fonetinių, leksinių ir morfologinių atitikmenų gali atsirasti dėl arealinių kalbų kontaktų bei skolinimosi.^[34][35] Suomių kalbininkas J. Jokis (suom. J. Joki) savo fundamentaliame darbe „Uraliečiai ir indoeuropiečiai” pateikė 5 įvardžių, 10 veiksmažodžių ir 9 vardažodžių šaknis, turimas tik indoeuropiečių ir Uralo kalbose, kurios, jo manymu, gali būti kildinamos iš bendros prokalbės.^[36][37] Iš dabartinių indouralo kalbų hipotezės šalininkų minėtinas olandų kalbininkas A. Klukhorstas (ol. A. Kloekhorst), kuris Uralo ir būtent indoeuropietiškų anatolų kalbų artumą vertina kaip pastarųjų kalbų archajiškumo įrodymą ir kaip indoeuropiečių bei Uralo kalbų bendros kilmės patvirtinimą.^[38] Vis dėlto dauguma kalbininkų mano, kad indouralo kalbų giminingumas nėra įrodytas arba į šią hipotezę žiūri gana atsargiai.^[39]

B. Kolinderis (šved. B. Collinder) daugybėje 1934–1965 m. publikuotų monografijų sistemingai gynė indouralo prokalbės hipotezę, o vėliau, be Uralo kalbų, jis įrodinėjo indoeuropiečių kalbų giminingumą su jukagyrų ir hipotetinėmis Altajaus kalbomis.^[40][41]

Slovėnų kalbininkas B. Čopas (slovėn. B. Čop) ne vienoje publikacijoje palaikė indouralo prokalbės egzistavimą, o ji, drauge su hipotetine Altajaus kalbų šeima ir, anot jo, galbūt su kai kuriomis kitomis kalbų šeimomis (semitų-chamitų bei hipotetine alarodų kalbų šeima, apimančia šiaurės rytų Kaukazo ir huritų-urartų kalbas), yra kilusi iš jo postuluojamos Eurazijos (nostratinės) prokalbės. Nagrinėdamas morfemų kompleksus, B. Čopas indoeuropiečių ir Uralo kalbose yra nustatęs 500 bendrų šakninių ir daugiau kaip 150 bendrų priesaginių morfemų atitikmenų, 30 bendrų skaitvardžių ir linksnių afiksų etimologijų, taip pat jis pateikė indouraliečių vardažodžių linksniavimo sistemos rekonstrukciją, iš kurios vesdinamos abiejų dukterinių prokalbių paradigmos.^[42]

Remdamasis savo atlikta rekonstrukcija, rusų kalbininkas N. Andrejevas teigė buvus borealinę kalbą,^[43] iš kurios kilo indoeuropiečių, Uralo ir Altajaus kalbų šeimos.^[44] N. Andrejevo teorija kalbininkų buvo vertinama nevienareikšmiškai: A. Martinė (pranc. A. Martinet) rusų kalbininko darbą laikė naujovišku;^[45] rumunų kalbininko S. Paligos (rumun. S. Paliga) manymu,^[46] borealinė teorija naudinga sateminės indoeuropiečių kalbų grupės priešistorei pažinti, ir daugybę šios teorijos teiginių galima sugretinti su M. Gimbutienės iškelta kurganų hipoteze;^[47] O. Trubačiovas atkreipė dėmesį į formalios indoeuropiečių šaknies struktūros tyrimų pažangą ir kad N. Andrejevas atskleidė ankstyvąją indoeuropiečių prokalbės žodžių su dviem priebalsiais būklę;^[48] Neroznakas borealinės kalbos teoriją pavadino „fantastine”.^[49]

Amerikiečių kalbininkas Dž. Grinbergas (angl. J. Greenberg) indoeuropiečių kalbų šeimą kaip bendrakilmę siejo su hipotetinėmis Uralo-jukagyrų, Altajaus, čiukčių-kamčiadalų ir eskimų-aleutų kalbų šeimomis, kurios, Dž. Grinbergo manymu, yra kilusios iš vienos Eurazijos prokalbės.^[50] Makrokomparatyvinė Dž. Grinbergo metodologija, grindžiama masiniu (daugiašaliu) lyginimu, ir jo siūlomi iš Eurazijos prokalbės kilusių kalbų genetinio giminingumo įrodymai buvo sukritikuoti ir atmesti daugelio kalbininkų.^[51][50]

Olandų kalbininkas F. Kortlandtas (ol. F. Kortlandt) indouralo ir nivchių kalbas kildina iš hipotetinės Uralo-Sibiro prokalbės, kuri, jo manymu, savo ruožtu yra kilusi iš D. Grinbergo teikiamos Eurazijos prokalbės.^[52] Kalbėdamas apie indouralo prokalbę, F. Kortlandtas pagrindžia šių kalbų paradigminius skiemens struktūros atitikmenis ir rekonstruoja bendrą Uralo ir indoeuropiečių prokalbių veiksmažodžio pirminių formų paradigmą.^{[53][54][55][56][57]}

Amerikiečių kalbininkas Dž. Kolarusas (angl. J. Colarusso), remdamasis jo aptiktais balsių sistemos atitikmenimis, morfologine-fonologine kaita leksikos srityje, tvirtino esant genetiškai giminingas indoeuropiečių ir šiaurės vakarų Kaukazo kalbas, kurios, jo manymu, kilo iš Ponto prokalbės.^{[58][59][60][61][62]} Dž. Kolaruso darbai nesulaukė didelio pripažinimo ir mokslinėje literatūroje apie juos neatsiliepta palankiai.^[58] Tad, sakykime, sutikdamas su tam tikrais sutapimais, Dž. Nikolsas (angl. J. Nichols) vis dėlto atkreipia dėmesį, kad minėtųjų kalbų morfemų struktūra ir morfosintaksės tipai šiaip jau labai skiriasi.^[59] Gana daug autorių Dž. Kolaruso pateiktus sutapimus laiko arba indoeuropiečių skoliniais iš šiaurės vakarų Kaukazo kalbų, arba nepriklausomos lygiagrečios raidos padariniais.^[63]

1934 m. šveicarų profesorius E. Foreras (vok. E. Forrer) išsakė nuomonę, kad indoeuropiečių prokalbė susidarė kryžminantis dviem negiminingom kalbom.^[64] N. Trubeckojus, K. Ulenbekas (ol. Ch. Uhlenbeck), O. Širokovas ir B. Gornungas manė, kad toks kryžminimasis vyko tarp Uralo-Altajaus ir Kaukazo-semitų tipo kalbų.^[65]

Savo ruožtu Dž. Kernsas (angl. J. C. Kerns), savo darbe apžvelgdamas įvardžių šaknis įvairiose kalbų šeimose, daro dvi išvadas: indoeuropiečių, Uralo ir hipotetinė Altajaus kalbos yra artimos kaip kilusios iš bendros prokalbės, o šios trys kalbų šeimos su visomis kitomis ištirtomis šeimomis, jei konkrečiai – su dravidų ir semitų-chamitų, tokių sąsajų neturi.^[66][67]

Indoeuropiečių protėvynės imta ieškoti jau tada, kai tik atsirado pati indoeuropeistika. Pirmieji indoeuropeistai teikė didelę reikšmę sanskrito ir seniesiems persų tekstams, ir tai darė didelę įtaką nustatant indoeuropiečių protėvynės vietą. Velso kalbininkas V. Džonsas (angl. W. Jones) manė, kad indoeuropiečių protėvynė buvo Irane. Kiti mokslininkai XIX a. pradžioje teigė ją buvus Himalajuose arba tiesiog Indijos subkontinente.^[68]

Anglų kalbininkas R. Latemas (angl. R. Latem) 1851 m. kritikavo hipotezes dėl indoeuropiečių protėvynės Azijoje, jis manė, kad indoiranėnai savo gyvenamosiose vietovėse pasklido vėlyvesniu laikotarpiu, o indoeuropiečių protėvynės ieškotina Europoje.^[69] Ilgainiui ši mintis pasidarė populiari ir buvo išplėtota nacionalistiškai nusiteikusių, kalbos ir rasės neatsiejančių mokslininkų, pavyzdžiui, G. Kosinos (vok. G. Kossinna), kuris įrodinėjo nacistinę „arijų” (iš tiesų save arijais vadino tik indoiranėnų tautos) kilmės iš šiaurės Europos (pietų Skandinavijos ir šiaurės Vokietijos) teoriją.^[70]

1886 m. vokiečių kalbininkas O. Šraderis (vok. O. Schrader) pasiūlė indoeuropiečių protėvyne laikyti stepių zoną prie Juodosios jūros. 1956 m. lietuvių kilmės amerikiečių mokslininkė M. Gimbutienė iškėlė kurganų hipotezę, kuria teigiama, jog indoeuropiečių protėvynė buvusi stepėse prie Volgos bei Juodosios jūros. Nuo 4500 iki 2500 metų prieš mūsų erą indoeuropiečių protėviai migravo keliomis bangomis, ir po pirmosios migracijos ėmė sklisti sparčiau, nes buvo prisijaukinę arklius.^[71]

Pasak Baltijos – Juodosios jūros hipotezės, jau mezolite (8500 – 5000 m. pr. m. e.) indoeuropiečių protėviai buvo apgyvendinę plačius kraštus nuo Baltijos iki Juodosios jūrų.^[72]

Anot Balkanų teorijos, indoeuropiečių protėvynė turėjusi būti Balkanų pusiasalyje bei Centrinėje Europoje ir tapatinama su juostinės keramikos kultūra.^[73]

Laikantis anglų archeologo K. Renfriu (angl. K. Renfrew) iškeltos Anatolijos teorijos, indoeuropiečių prokalbė gyvavo anksčiau negu įprasta manyti, VII–VI tūkstantmetyje pr. m. e. Anatolijoje (Čatal Hiujukas laikomas indoeuropiečių gyventa vietove), o indoeuropiečių išplitimas Europoje siejamas su žemdirbių atsikėlimu iš Anatolijos į Pietryčių Europą.^[74] Šią teoriją remia V. Ševoroškinas ir A. Dolgopolskis.^[75][76]

Pasak Armėnijos hipotezės, indoeuropiečių prokalbė susidarė Armėnijos kalnyne. Ši hipotezė grindžiama akademikų T. Gamkrelidzės (Gruzija) ir V. Ivanovo (Rusija) darbuose.

Šiomis dienomis dėl indoeuropiečių protėvynės vietos varžosi šios pagrindinės hipotezės:^[77][78]

• Šiaurės – Centrinės Europos (kalbininkai L. Geiger, J. Pokorny, H. Hirt, F. Specht, G. Decsy, ir J. Krueger 2000;^[79][80] archeologai, antropologai ir istorikai K. Penka, M. Much 1902,^[81] G. Kossinna, G. Schwantes, L. Klein 2010^[82][83][84])
• Pietų – Centrinės Europos arba Balkanų (kalbininkai J. Devoto 1962,^[85] I. Djakonov 1982;^[86][87][88] archeologai P. Bosch-Gimpera 1960,^[89] H. Henken, J. Makkay 1991^[90][91])
• Rytų Europos arba stepių, kurganų (kalbininkai A. Schleicher, O. Schrader 1890,^[92] T. Benfey, T. Sulimirski 1968;^[93] archologai E. Waley, V. G. Childe 1926,^[94] M. Gimbutienė, J. P. Mallory 1989^[95])
• Artimųjų Rytų, Vakarų Anatolijos, Priešakinės Azijos arba Armėnijos (kalbininkai M. Müller, T. Gamkrelidzė ir V. Ivanov 1984;^[96] archeologai C. Renfrew 1987,^[97] P. Dolukchanov 1984,^[98] M. Zvelebil 1988^{[99][100][101]})
• „plačiosios protėvynės” teorija – visa Europa arba didelė jos dalis (kalbininkai N. Trubeckoj, H. Krahe, W. P. Schmid; archeologai ir istorikai H. Kühn, K. Jażdżewski, L. Killian 1983,^[102] A. Häusler 1985,^[103] L. Zalizniak, S. Konča)
• 1989 m. V. Safronovo teorija,^[104] derinanti Šiaurės – Centrinės, Pietų – Centrinės, Rytų Europos ir iš dalies Vakarų Anatolijos hipotezių elementus^[84]
• 1987 m. E. Černycho Ponto apylinkių židinio teorija,^[105][106] derinanti Rytų Europos ir Artimųjų Rytų hipotezes.

Pagrindinis protėvynės paieškų metodas − lingvistinė paleontologija, kai atsižvelgiama tiek į turimus įvairias realijas įvardijančius žodžius, tiek į neįvardintas sąvokas (argumentum a silentio), pavyzdžiui: indoeuropiečių prokalbėje nebūta kipariso, lauramedžio, alyvmedžio, alyvuogių aliejaus, vynuogės ir asilo pavadinimų, ir tai neleidžia indoeuropiečių protėvyne laikyti Viduržemio jūros baseino, arba beždžionės, dramblio, palmės ir papiruso vardų, todėl protėvynės neišeina nukelti į atogrąžas, arba gintaro pavadinimo, taigi tenka atmesti Baltijos pajūrį. Ilgą laiką dėl indoeuropiečių kalbose turimų žodžių *loḱs 'lašiša' ir *bʰeh₂ǵos 'bukas' buvo teigiama, kad protėvynės ieškotina Šiaurės Europoje, tačiau vėliau buvo pareikšta nuomonė, kad šiais žodžiais indoeuropiečių protėviai galėjo vadinti ne atlantinę lašišą (Salmo salar) ir paprastąjį buką (Fagus sylvatica), o upėtakį (Salmo trutta, veisiasi Juodojoje ir Kaspijos jūrose bei į jas įtekančiose upėse) ir rytinį (Fagus orientalis, auga Kaukaze) arba kryminį (Fagus taurica) bukus, o vėliau, kai dalis indoeuropiečių išsikėlė į Europą, šiais senaisiais žodžiais imta vadinti naujas realijas. Šiuo metu indoeuropiečių protėvynei rasti svarbesniais laikomi prokalbėje turėti bitės, medaus, midaus ir *h₁eḱwos 'arklys' pavadinimai. Medunešės bitės nebuvo paplitusios į rytus nuo Uralo, ir tai leidžia atmesti Sibirą ir Centrinę Aziją. Hipotetinės prokalbės laikais indoeuropiečių protėviams įprasti ir didelę reikšmę turėję arkliai gyveno būtent Eurazijos stepėse, todėl protėvynė negalėjo būti Artimuosiuose Rytuose, Irane, Indostane ir Balkanuose.^[107][108]

Vėliausias galimas indoeuropiečių prokalbės skilimo laikas nustatomas remiantis tuo, kad anatolų ir indoiranėnų kalbos apie 2000 m. pr. m. e. jau gyvavo kaip atskiros kalbų šakos, todėl indoeuropiečių prokalbė turėjo skilti ne vėliau kaip 2500 m. pr. m. e., o labiau tikėtina, kad ir žymiai anksčiau. Anksčiausias skilimo laikas siejamas su arklo, vežimo, jungo naudojimu, prijaukintais arkliais, avių vilnai kirpti auginimu, o tai galėjo būti ne seniau kaip 5000 m. pr. m. e., bet tikriausiai ne anksčiau kaip 4500 m. pr. m. e.^[109][110]

Kadangi indoeuropiečių gentys išsisklaidė, tam tikru metu vieninga indoeuropiečių prokalbė liovėsi egzistuoti ir virto atskirų kalbų grupių prokalbėmis. Pirmiausia atsiskyrė anatolų prokalbė. Atsižvelgdamas į šio atsiskyrimo senumą, E. Stertevantas (angl. E. Sturtevant) siūlė pradėti vartoti naują terminą „indohetitų kalba”, įvardijant prokalbės istorijos laikotarpį iki anatolų protėvių atsiskyrimo, o, kalbant apie laikotarpį po to, vartoti terminą „indoeuropiečių prokalbė”. Šiuo metu indohetitų hipotezei pritaria dauguma mokslininkų. Pasak kurganų teorijos, anatolų prokalbės vartotojai iš protėvynės patraukė į vakarus, į Balkanus (Černavodos ir Usatovo kultūros). Anot Anatolijos hipotezės, kaip tik anatolai liko senosiose vietovėse – indoeuropiečių protėvynėje, o visų kitų indoeuropiečių protėviai išsikėlė į Balkanus.^[111]

Indoeuropiečių prokalbės istoriją galima skirstyti į šiuos laikotarpius:^[112]

1. Ankstyvasis – kalbai būdinga izoliacinė struktūra, žodžiai sudaryti iš vieno skiemens ir vienos morfemos, daugiatoniai, nekaitomi ir kalbos dalimis formaliai nesusiskirstę;
2. Senasis vidurinis – kalba pasižymi agliutinavimu ir dvimorfemiais žodžiais;
3. Naujasis vidurinis – pereita prie fleksinės struktūros, atsiranda galūnės, išnyksta tonai, susidaro balsių kaita, atsiskiria vardažodis ir veiksmažodis, skiriamos bendroji ir bevardė vardažodžių giminės bei du linksniai, veiksmažodžiai turi neatliktinį (infektą) ir atliktinį (perfektą) laikus;
4. Senasis vėlyvasis – morfologija darosi sudėtingesnė ir pereinama prie trimorfemių kamienų, susidaro vardažodžių kilmininko linksnis ir jie įgyja skaičiaus kategoriją, veiksmažodžio laikų sistemoje pradėti vartoti aoristas ir optatyvas;
5. Naujasis vėlyvasis – šaknys tematizuojamos, tema ima lietis su galūne, atsiranda konjunktyvas, moteriškoji giminė, dviskaita ir turtinga linksnių sistema.

T. Gamkrelidzė ir V. Ivanovas teikia tokius indoeuropiečių kalbų grupių (pradžioje – tik prokalbės dialektų) atsiskyrimo etapus:^[113]

1. Kalbinės vienovės laikotarpis;
2. Indoeuropiečių prokalbė skyla į du dialektinius arealus: A (būsimų anatolų, tocharų ir italikų-keltų-ilyrų prokalbės) ir B (būsimų baltų-slavų-germanų bei graikų-armėnų-indoiranėnų prokalbės);
3. Atsiskiria anatolų prokalbė;
4. Padidėja A ir B arealų skirtumai;
5. Atsiskiria tocharų prokalbė ir B arealas skyla į dvi dalis: baltų–slavų–germanų ir graikų-armėnų-indoiranėnų;
6. Graikų, armėnų-indoiranėnų, baltų-slavų, germanų, italikų, keltų, tocharų ir anatolų prokalbių egzistavimo laikotarpis. Be to, tuo metu vyko kontaktai tarp šių prokalbių: graikų ir armėnų-indoiranėnų; armėnų-indoiranėnų ir baltų-slavų; germanų, italikų ir keltų;
7. Atsiskiria armėnų prokalbė.

Toliau nurodytame sąraše iš ide. kilusios prokalbės ir jų kalbų šeimos pateikiamos pagal teorinį glotochronologinį eiliškumą:^[114][115]

Vertinimas

  Nusistovėjęs grupavimas

  Ginčytinas grupavimas

Menkai paliudytos žemyno keltų galų, lepontų, keltiberų kalbos, žinomos iš vietovardžių, asmenvardžių, trumpų įrašų ir substrato.

Balkanų pusiasalyje ir arti jo vartotos kalbos (dakų, frygų, trakų, ilyrų) neįtraukiamos nė į vieną indoeuropiečių kalbų šeimą, nes jos taip prastai paliudytos, kad patikimai klasifikuoti neįmanoma. Esama dar keleto šykščiai paliudytų kalbų: mizų, mesapių, senoji makedonų, senoji venetų ir kt.^[117] Šias kalbas teikiama vadinti paleobalkanų (senosiomis Balkanų) kalbomis. Dalis kalbininkų albanų kalbą laiko tolima ilyrų kalbos palikuone, o armėnų kalbą – trakų-frygų.^[118] Savo ruožtu graikų kalba gali būti jungiama į hipotetinį graikų-frygų pogrupį,^[119] tokiu būdu suponuojant genetinį graikų-frygų-armėnų kalbų ryšį. Kitų kalbininkų, pavyzdžiui, Ronaldo I Kimo (Ronald I Kim) manymu, armėnų kalba artimesnė ne graikų, o indoiranėnų ir baltų-slavų kalboms.^[120] Kita vertus, esama hipotezės, kad galėjusi egzistuoti graikų-armėnų-indoiranėnų dukterinė prokalbė, ir armėnų kalba užimanti tarpinę padėtį tarp graikų ir indoiranėnų kalbų.^{[121][122][123]}

Šiame straipsnyje pasitaiko formų užrašymo variantų, nes skirtingi autoriai linkę rinktis vieną iš keleto galimybių. Iš esmės skiriasi šiuodu žymėjimo atvejai:

1. Formos su laringalais arba be jų. Laringalų teorijos šalininkai tam tikrais atvejais trumpuosius balsius *e, *a, *o kildina iš balsių junginių su laringalais, todėl pamatu ima balsį *e ir šias tris fonemas perteikia kaip *h₁e, *h₂e, *h₃e. Vadinasi, variantai *h₁esmi – *esmi 'esu', *h₂eḱs- – *aḱs- 'ašis', *h₃eḱteh₃ – *oḱtō 'aštuoni' yra lygiaverčiai. Atitinkamai ilgųjų balsių *ē, *ā, *ō vietoje gali būti rekonstruojami junginiai *eh₁, *eh₂, *eh₃. Visi laringalai, išnykdami po trumpųjų balsių, juos pailgina. Iš to išplaukia variantai *meh₁ – *mē 'ne', *bʰreh₂tēr – *bʰrātēr 'brolis', *gʷeh₃us – *gʷōws 'karvė', *gʷih₃wós – *gʷīwós 'gyvas', *suHnus – *sūnus 'sūnus', *bʰéroh₂ – *bʰérō 'nešu', aoristo dviskaitos III a. galūnė *-teh₂m – *-tām ir kita. Pažymėtina, kad ilgųjų balsių susidarymas ne visada aiškintinas laringalų poveikiu.
   
2. Pusbalsių *w ir *y žymėjimas. Abilūpinis pusbalsis *w tikriausiai tartas kaip anglų k. w (pvz., we 'mes'), o palatalinis pusbalsis *y − kaip lietuvių k. neskiemeninis i (pvz., kalnai): *w niekada nežymi priebalsio v, o *y – niekada nenurodo ilgojo balsio y, kaip lietuvių kalboje. Pusbalsiai *w ir *y, būdami glaudžiai susiję su balsiais *u ir *i, gali būti vartojami žymint antrąjį dvibalsių dėmenį, pavyzdžiui, *ow, *ey yra tapatu užrašymui *ou, *ei. Pusbalsiai *w ir *y indoeuropeistų dar žymimi kaip *ṷ, *i̯ arba, supaprastinant rašybą, kaip *u, *i. Todėl *duoh₁ 'du' tolygu užrašymui *dwoh₁ arba *dṷoh₁ ir nebus tariama su liet. dvibalsiu uo (jo ide. nebuvo), *treies 'trys' atitinka užrašymą *treyes arba *trei̯es (netariant dvibalsio ie, kurio ide. taip pat nėra), o *(to)sio 'to' yra tapatu *(to)syo arba *(to)si̯o. Tas pats pasakytina apie *kʷetuōr 'keturi', *teue 'tavęs', *duidḱmti 'dvidešimt', *h₁eios 'iš anų' ir kitas panašias formas.

Akūtu (´) žymima kirčio vieta, tačiau ji nurodoma ne visada. Akūtas virš priebalsių *ḱ, *ǵ, *ǵʰ žymi jų minkštumą. Lankelis virš balsio rodo jo trumpumą, brūkšnelis – ilgumą. Pagal nutylėtą susitarimą, balsis be brūkšnelio yra trumpasis. Kai balsio ilgumas neaiškus, jis rašomas ir su lankeliu, ir su brūkšneliu, pavyzdžiui, *nō̆s 'mūsų; mums; mus'. Tuščios aibės ženklas (ø) žymi garso ar morfemos nebuvimą.

Visos rekonstruotos formos žymimos žvaigždute (*).

Lyginamosios kalbotyros priešaušryje keturių sprogstamųjų priebalsių sistema, kaip ir visos kitos sistemos, buvo rekonstruojama dėl to, kad buvo teikiama pirmenybė sanskritui ir į prokalbę beveik mechaniškai perkeliama dauguma jo ypatybių.^[124] Klasikinė keturių eilių rekonstrukcija atrodo taip:

Šios schemos laikėsi K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), A. Leskynas (vok. A. Leskien), F. Fortunatovas, A. Mejė (pranc. A. Meillet), O. Semerenis (veng. O. Szemerényi), T. Barou (angl. T. Burrow).^[125]

1891 m. F. de Sosiūras (pranc. F. de Saussure) įrodė, kad duslieji aspiruotieji priebalsiai yra antriniai, mat jie susidarė susijungus paprastiems dusliesiems sprogstamiesiems priebalsiams su laringalais.^[126][127]

Keturių eilių priebalsių kritikai pateikia tokius argumentus:^[128]

• tėra viena kita leksema, kuriai būtų galima rekonstruoti dusliuosius aspiruotuosius priebalsius;
• nėra jokios sanskrito dusliųjų aspiruotųjų ir kitų kalbų uždarumos priebalsių atitikmenų sistemos;
• keturių eilių priebalsių sistema fonologiškai būtų buvusi ganėtinai patvari, vadinasi, būtų turėjusi išlikti daugumoje dukterinių kalbų, o ne tiktai indoiranėnų šakoje.

Kaip keturių eilių sistemos alternatyva, buvo pasiūlyta trijų priebalsių eilių rekonstrukcija − be dusliųjų aspiruotųjų:^[129][130]

Bet ir ši rekonstrukcija turėjo trūkumų:^[131]

• Pirmasis trūkumas, į kurį atkreipė dėmesį R. Jakobsonas (angl. R. Jakobson), yra tas, kad skardžiųjų aspiruotųjų eilės rekonstrukcija be dusliųjų aspiruotųjų eilės tipologiškai nepatikima. Kaip atsakas į šią kritiką paprastai pateikiama Borneo salos kelabitų kalba, kurioje vartojami skardieji aspiruotieji priebalsiai, tačiau nėra dusliųjų aspirantų.
• Kitas trūkumas, kurį pastebėjo H. Pedersenas (dan. H. Pedersen), yra toks, kad indoeuropiečių prokalbėje paprastas sprogstamasis *b pasitaiko itin retai, jis beveik nevartojamas, nors, laikantis tokios tipologijos, labiau reikėtų tikėtis, jog nerasime dusliojo priebalsio *p, o ne skardžiojo *b.

Dėl tradicinės trijų eilių rekonstrukcijos spragų mokslininkai buvo priverti arba vėl atsigręžti į keturių eilių sistemą, arba ieškoti kitų galimų rekonstravimo sprendinių.

1957 m. N. Andrejevas iškėlė prielaidą, kad uždarumos priebalsiai indoeuropiečių prokalbėje skyrėsi ne skardumu – duslumu, o stiprumu – silpnumu, pavyzdžiui, kaip korėjiečių kalboje. Todėl N. Andrejevas tradicinius dusliuosius priebalsius siūlė vertinti kaip dusliuosius stipriuosius, skardžiuosius – kaip dusliuosius silpnuosius, o skardžiuosius aspiruotuosius – kaip dusliuosius aspiruotuosius.^[132]

Tokiu būdu L. Hercenbergo (rus. Л. Герценберг) hipotezė tapo vienos iš alternatyvių rekonstrukcijų pagrindu. Šios hipotezės esmė ta, kad indoeuropiečių prokalbei teikiamos tik dvi uždarumos priebalsių eilės – skardieji ir duslieji priebalsiai, o dėl prozodijos ypatybės („laringalinio tono”) skardieji aspirantai turėję susidaryti tik kai kuriuose indoeuropiečių dialektuose.^[133]

1972 m. T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo, o nepriklausomai nuo jų – 1973 m. P. Hoperio (angl. P. Hopper), iškelta glotalinė teorija atvedė į naują etapą (glotalizuoti garsai tariami užgniaužta balsaskyle). Ši schema buvo sudaryta, siekiant užpildyti ankstesniųjų sistemų spragas:^[134]

Ši teorija įgalino kitaip interpretuoti Grasmano (angl. Grassmann's law) ir Bartolomė (angl. Bartholomae's law) dėsnius, suteikė naujų prasmių ir Grimo (angl. Grimm's law) dėsniui.

Glotalinės teorijos priešininkai išsako abejones dėl galimybių glotalizuotus uždarumos priebalsius suskardinti, jie atkreipia dėmesį į tai, kad toks reiškinys tipologiškai retas. Be to, glotalizuotų uždarumos priebalsių suskardėjimas žodžio pradžioje apskritai nepaliudytas nė vienoje pasaulio kalboje. Glotalinės teorijos kritikai dar pažymi, kad skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių eilė be dusliųjų aspiruotųjų eilės yra labai retas, tačiau pasaulio kalbose pasitaikantis reiškinys, taip pat atkreipia dėmesį, kad indoeuropiečių prokalbėje priebalsis *b pasitaiko retai, bet vis dėlto jis yra.^[135]

Esama nemaža kartvelų ir indoeuropiečių gretybių, kurios atskleidžia, kad karvelų prokalbės glotalizuotieji atitinka indoeuropiečių prokalbės dusliuosius priebalsius, o ide. „glotalizuotieji” – kartvelų prokalbės dusliuosius. Nesvarbu, ar šie žodžiai būtų laikomi skoliniais, ar bendrakilmiais, tokie atitikmenys verčia manyti, kad T. Gamkrelidzės ir V. Ivanovo rekonstruota glotalizuotųjų priebalsių eilė buvo tariama ne glotalizuotai, o kažkaip kitaip.^[136]

Laikantis tradicinės rekonstrukcijos, indoeuropiečių prokalbėje buvo trys gomurinių priebalsių eilės: palataliniai (suminkštintieji), paprastieji ir lūpų gomuriniai. Vienose indoeuropiečių kalbose paprastieji gomuriniai sutapo su palataliniais, kitose – palataliniai su lūpų gomuriniais ir virto afrikatomis arba pučiamaisiais priebalsiais. Pagal šią ypatybę indoeuropiečių kalbos skirstomos į kentumines ir satemines (ide. *ḱṃtom 'šimtas' > lot. centum ir av. satəm). XIX a. buvo manoma, kad centum – satəm izoglosa indoeuropiečių dialektus geografiškai dalija į vakarinius (centum) ir rytinius (satəm). Rytiniame indoeuropiečių kalbų paplitimo areale atradus kentumines anatolų ir tocharų kalbas paaiškėjo, kad toks geografinis skirstymas neteisingas.^[137]

Daugybė mokslininkų abejojo, kad indoeuropiečių prokalbėje egzistavo tokia sudėtinga gomurinių priebalsių sistema. Pagrindinis argumentas buvo tas, kad ji neišlaikyta nė vienoje dukterinėje kalboje.^[138] H. Hirtas (vok. H. Hirt), A. Mejė (pranc. A. Meillet), A. Savčenka pirmine laikė kentuminių kalbų sistemą, turinčią paprastuosius ir lūpų gomurinius priebalsius. J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) teigė priešingai, senesne laikė sateminių kalbų sistemą su paprastaisiais ir palataliniais gomuriniais. Galiausiai kalbininkai bulgaras S. Mladenovas ir lenkas J. Safarevičius (lenk. J. Safarewicz) indoeuropiečių prokalbei rekonstravo tik vieną paprastųjų gomurinių eilę, skirtingai pakitusią kentuminėse ir sateminėse kalbose.^[139]

Luvių, armėnų ir albanų kalbų duomenys byloja tradicinės trijų gomurinių priebalsių eilių rekonstrukcijos naudai.^[138]

Tradicinė nuomonė tokia, kad indoeuropiečių prokalbėje buvo tik vienas pučiamasis priebalsis *s (nepaisant to, kad galbūt ir laringalai buvo pučiamieji priebalsiai), o jo variantas (alofonas) prieš skardžiuosius priebalsius buvo *z.^[140][141] Kai kurie kalbininkai ne kartą yra bandę indoeuropiečių prokalbei rekonstruoti daugiau pučiamųjų priebalsių. Pirmasis tai padaryti mėgino K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), norėjęs rekonstruoti keturis tarpdantinius pučiamuosius priebalsius *Þ, *Þʰ, *ð, *ðʰ. Šiuo metu nustatyta, kad vietoj Brugmano pučiamųjų turėti TK tipo uždarumos priebalsių junginiai (kai T − bet koks dantinis uždarumos, o K – bet koks gomurinis uždarumos priebalsis).^[142] Vėliau T. Gamkrelidzė ir V. Ivanovas, remdamiesi negausiais pavyzdžiais, be *s, indoeuropiečių prokalbei teikė rekonstruoti dar du pučiamuosius priebalsius: *ś ir *śʷ.^[143]

Pradinė laringalų teorijos versija darbe „Straipsnis apie pirminę indoeuropiečių kalbų balsių sistemą” 1879 m. buvo pasiūlyta F. de Sosiūro (pranc. F. de Saussure). Tam tikrą sanskrito priesagų balsių kaitą jis aiškino nė vienoje gyvojoje indoeuropiečių kalboje neišlikusio „sonantinio koeficiento” poveikiu.^[144] Vėliau, kai buvo atrasta ir iššifruota hetitų kalba, 1927 m. J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) „sonantinį koeficientą” susiejo su šios kalbos laringaline (gerkline) fonema, nes hetitų kalboje šis laringalas aptinkamas būtent tose padėtyse, kur, Sosiūro manymu, turėjo būti „sonantinis koeficientas”. Taip pat buvo nustatyta, kad išnykdami laringalai turėjo didelę įtaką gretimų balsių kiekybei ir kokybei. Vis dėlto iki šiol mokslininkų nuomonės skiriasi, kiek laringalų galėjo būti indoeuropiečių prokalbėje, laringalų apskaičiavimo skirtumai labai dideli – siūloma nuo vieno iki dešimt laringalų. Šiuo metu paprastai nurodomi trys laringalai, sutartinai jie žymimi arba *h₁, *h₂, *h₃, arba *H₁, *H₂, *H₃, arba *ǝ₁, *ǝ₂, *ǝ₃ (apibendrintai – *H).^[145] Tikrasis jų tarimas nežinomas.

Pagal tai, kaip nuo laringalų pakinta balsio *e kokybė, jie gali būti vadinami:

• *h₁ – neutralusis laringalas (*h₁e > *e)
• *h₂ – a laringalas (*h₂e > *a)
• *h₃ – o laringalas (*h₃e > *o)

Išnykdami po balsių, laringalai juos dar ir pailgino: *eh₁ > *ē, *eh₂ > *ā, *eh₃ > *ō; *a, *i, *o, *u + *h₁, *h₂, *h₃ > *ā, *ī, *ō, *ū.

Šiuo metu įprasčiausia tokia indoeuropiečių prokalbės priebalsių sistemos rekonstrukcija:^[146][147]

• Pastabos:

¹ Rekonstruotuose žodžiuose visi aspiruotieji priebalsiai gali būti žymimi ne pakeltąja maža h (bʰ, dʰ), o įprastine mažąja (bh, dh).

² w, y indoeuropeistikoje gali būti žymimi ir kaip ṷ, i̯.

Manydamas, kad sanskrito balsių sistema senoviškiausia, A. Šleicheris (vok. A. Schleicher) indoeuropiečių prokalbei rekonstravo tik šešis balsius (*u, *i ir *a bei ilgąsias jų poras), o balsių *e ir *o, turimų, pavyzdžiui, lotynų ir senojoje graikų kalbose, į ide. sistemą neįtraukė.^{[148][149][150]}

XIX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje nustačius senosios indų kalbos palatalizacijos dėsnius, buvo įrodyta, kad sanskrito balsynas − antrinis, ir ide. egzistavo taip pat ir balsiai *e bei *o.^[151][152]

Vėliau buvo keliamas klausimas, ar galima į indoeuropiečių prokalbės balsių sistemą įtraukti balsius *u ir *i. M. Viljanuevos Svensono (isp. M. Villanueva Svensson) manymu, struktūriškai jie priklauso pusbalsiams *w, *y (= *ṷ, *i̯), yra jų variantai, tačiau tradicinei ide. balsių rekonstrukcijai *u, *i teikiami.^[153]

Kadangi balsis *a indoeuropiečių prokalbėje labai retas, buvo iškelta hipotezė, kad prokalbėje *a iš viso nebūta, ir iš junginio *h₂e šis garsas atsirado jau atskirose kalbose. Vis dėlto esama atvejų, kai laringalų teorija jis nepaaiškinamas, tad ide. balsių sistemai rekonstruojamas.^[154]

Z. Zinkevičius atkreipia dėmesį, kad balsius *a, *o, *ē, *ā, *ō kildinant iš balsio *e junginių su laringalais (žr. „Laringalų skaičius“), o balsius *i, *u, kai kurių tyrėjų manymu, laikant dvibalsių kaitos *ey : *oy, *ew : *ow silpnuoju laipsniu tektų daryti išvadą, kad ide. tebuvo vienintelis balsis *e, tačiau, anot Z. Zinkevičiaus, pasaulyje lyg ir nėra vieną balsį teturinčių kalbų, todėl vargu ar ide. galėjo pasižymėti nė vienai kalbai nebūdinga ypatybe.^[155] M. Viljanueva Svensonas (isp. M. Villanueva Svensson) teigia, kad jau indoeuropiečių prokalbėje junginiai *eh₂, *h₂e, *eh₃, *h₃e buvo virtę *ah₂, *h₂a, *oh₃, *h₃o, tačiau šiuos junginius nuspręsta žymėti su balsiu *e, nes taip yra taupiau ir morfologiškai aiškiau.^[156]

Laringalų teorijos šalininkų teigimu, ilgieji balsiai atsirado dėl kompensacinio pailgėjimo išnykus laringalams arba susiliejus balsiams: sakykime, *wiHrós (= *ṷiHrós) > *wīrós (= *ṷīrós) 'vyras'; *wiHró-ey (= *ṷiHró-ei) > *wīrōy (= *ṷīrōi) 'vyrui'. Tačiau bandymai rekonstruoti ide. sistemą be ilgųjų balsių buvo nesėkmingi, nors sutinkama, kad jie turėjo būti retoki.^[157][158]

Remiantis tuo, kad kai kuriuose indoiranėnų žodžiuose i kitose indoeuropiečių kalbose atitinka a, jaunagramatikių buvo rekonstruotas schwa primum, t. y. redukuotas neapibrėžtos kokybės balsis „pirminis šva”, žymimas raide *ə. Pirminis šva, anot laringalų teorijos, atsirado subalsinus laringalus, pvz., sanskrito pitár- < ide. < *pəh₂tér- < *ph₂tér- 'tėvas'. Todėl, laikantis šios teorijos, pirminio šva rekonstrukcija nereikalinga ir yra pasenusi.^[158]

Jei ide. žodžio pradžioje pasitaikydavo dviejų sprogstamųjų ir balsingojo priebalsio (sonanto, pusbalsio) samplaika, tai tarp sprogstamųjų priebalsių atsirasdavo įterptinis redukuotas balsis (vadinamasis schwa secundum – „antrinis šva”), žymimas raidėmis *ₑ, *ₔ arba, kaip ir pirminis šva, – *ə, pvz.: ide. *kʷtwor- (= *k^u̯tu̯or-) > *kʷₑtwor- (= *k^u̯ₑtu̯or-) 'keturi'.^[159][158]

Atsižvelgiant į visa tai, indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami penki trumpieji ir penki ilgieji balsiai.

Pabrėžtina, kad ilgieji balsiai *ī, *ū (neretai ir *ā) aiškinami kompensaciniu pailgėjimu išnykus laringalui, yra antriniai, todėl pateikiami skliausteliuose.

Balsiai *e, *o, *a su balsiais *u, *i (arba su pusbalsiais *w, *y) sudarydavo šešis dvibalsius *ei, *oi,*ai, *eu, *ou, *au. Indoeuropeistikoje jie taip pat gali būti žymimi *ei̯, *oi̯, *ai̯, *eṷ, *oṷ, *aṷ arba *ey, *oy, *ay, *ew, *ow, *aw. Visi trys užrašymo variantai lygiaverčiai. Balsiai galėdavo sudaryti junginius ir su balsingaisiais priebalsiais (sonantais) *r, *l, *m, *n.^[160]

Retokai, bet pasitaikydavo ir ilgųjų grynųjų bei mišriųjų dvibalsių su ilguoju pradžios dėmeniu (*ē, *ō, (*ā) + *w, *y, *r, *l, *m, *n). Ilgieji variantai dažniau sutinkami galūnėse ir priesagose (ide. vns. viet. *suHnḗw ~ *suHnṓw 'sūnuje', vns. naud. *wīrṓy < *wiHróey 'vyrui', vns. vard. *ph₂tḗr 'tėvas'). Dėl ilgųjų junginių žodžio gale taip pat žr. straipsnį „Semerenio dėsnis“.

Ilgieji dvibalsiai turimi ir vadinamojo Narten tipo esamajame laike bei sigmatiniame aoriste (ide. es. l. *stḗuti '(jis) gìria', sig. aor. *h₂ḗisst '(jis) ieškojo').^[161][162] Tačiau dvibalsiais jie visi laikytini tik fonetikos atžvilgiu, nes fonologiškai sudarė dvifonemius junginius.^[163]

Kadangi ilgasis *ā dažniausiai laikomas vėlesnių fonologinių pokyčių padaru, dvibalsiai su juo pateikiami skliausteliuose. Indoeuropiečių prokalbės dvibalsių eilė ir pakilimas pagal pirmąjį dėmenį:

Tarp priebalsių sonantai *r, *l, *m, *n indoeuropiečių prokalbėje buvo vartojami kaip balsiai – sudarydavo skiemenį, pavyzdžiui, *wĺ̥kʷos 'vilkas'. Tik skiemeninis (balsinis) ṛ išlikęs sanskrite, o *ḷ, *ṃ ir *ṇ yra rekonstruoti. Skiemeniniai sonantai buvo neskiemeninių variantai (alofonai).^[164]

Ide. žodžio sandarą galima perteikti formule šaknis (+ priesaga₁…priesaga_n) + galūnė. Indoeuropiečių prokalbėje priešdėliai nebuvo vartojami.^[165] Šakniai buvo būdinga CVC struktūra (kai C – bet kuris priebalsis, o V – bet kuris balsis), taip pat galėjo būti CV, CVCC, CCVC, CCVCC ir sCCVC bei sCCVCC struktūros šaknų. Vienoje šaknyje negalėjo būti vartojami dusliojo paprastojo ir aspiruoto skardžiojo sprogstamojo priebalsių deriniai (TeDʰ arba DʰeT), du skardieji sprogstamieji priebalsiai (DeD), du vienodi sprogstamieji priebalsiai (*kek-, *tet-).^[166]

Ide. egzistavo balsių kaita (ãbliautas, apofònija) – reguliari balsių kaitaliojimosi sistema. Balsių kaita gali būti kiekybinė ir kokybinė.^[167] Paprastai išskiriami trys pagrindiniai kiekybinės balsių kaitos laipsniai: nykstamasis (kitaip – nulinis; balsis išnyksta), pamatinis ir pailgintasis.^{[168][169][170]} Vykstant kokybinei kaitai, *e kaitaliojasi su *o. Šie balsiai ir jų ilgieji variantai kaitaliojasi ir sudarydami dvibalsius su sonantais (balsingaisiais priebalsiais) *l, *m, *n, *r bei balsiais ar pusbalsiais *i (*y), *u (*w).

Vykstant tiek kiekybinei, tiek kokybinei kaitai, iš viso šaknis gali turėti penkis variantus:^[171]

Nors teoriškai kiekviena ide. žodžio šaknis arba sudėtingesnė priesaga gali turėti visus laipsnius, iš tikrųjų taip nutikdavo retai.^[172]

Jei junginiuose *e, *ē, *o, *ō + *l, *m, *n, *r, *i (*y), *u (*w) balsiai *e, *ē, *o, *ō iškrenta ir lieka tik kitas junginio dėmuo, sakoma, kad turimas silpnasis laipsnis.^[173]

Ide. retkarčiais pasitaikydavo balsį *a pamatiniame laipsnyje turinčių šaknų. Galbūt tokiu atveju vyko *a ~ *Ø ~ *ā kaita.^[174]

Dažniausiai kirčio vieta nustatoma remiantis vedų sanskrito ir senosios graikų kalbos atitikmenimis, kartais atsižvelgiama į germanų, retsykiais – į baltų, slavų^{[175][176][177]} ir anatolų kalbų duomenis.^[178]

Nepaisant to, kroatų kalbininko M. Kapovičiaus (kroat. M. Kapović) apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalio graikų ir vedų sanskrito kalbų gretybių kirčio vieta nesutampa.^[179] Pavyzdžiui:

• ἀγρός (agrós) – ájraḥ 'laukas';
• ἑκυρός (hekurós) – śváśuraḥ 'šẽšuras (vyro tėvas)'.

Rekonstruojant kirčio kilnojimąsi daiktavardžio paradigmoje, taip pat remiamasi vedų sanskrito ir senąja graikų kalbomis:^[180][181]

Senosios graikų kalbos ir vedų sanskrito duomenys indoeuropiečių prokalbei leidžia atkurti dvi kirčiuotes: baritoninę (kirtis šaknyje) ir kilnojamąją-oksitoninę (kirtis iš galūnės šokinėja į šaknį ar kamieną).^[182]

1926 m. H. Pedersenas (dan. H. Pedersen) indoeuropiečių prokalbės daiktavardžius suskirstė į dvi kirčiavimo-balsių kaitos klases: stipriuosiuose linksniuose (vardininke, galininke ir šauksmininke) kirčiuojamus priesagose, silpnuosiuose linksniuose – galūnėje (pagal dabartinę terminologiją – histerokinetinė klasė), ir stipriuosiuose linksniuose turinčius kirčiuotą šaknį, kituose linksniuose – priesagą (proterokinetinė klasė).^[183]

D. Adamsas (angl. D. Adams) ir Dž. Meloris (angl. J. Mallory) dar išskiria akrostatinę (visada kirčiuota šaknis) bei amfikinetinę (stipriuosiuose linksniuose kirčiuota šaknis, silpnuosiuose – galūnė) klases.^[184]

M. Mejeris-Briugeris (vok. M. Meier-Brügger) išskiria tris nekilnojamojo kirčio klases – akrostatinę (kirtis šaknyje), mezostatinę (kirtis priesagoje) ir teleutostatinę (kirtis galūnėje) – ir keturias kilnojamojo kirčio klases: proterokinetinę (kirtis šaknyje ir priesagoje), histerokinetinę (kirtis priesagoje ir galūnėje), amfikinetinę (kirtis šaknyje ir galūnėje) bei holokinetinę, t. y. amfikinetinę daugiaskiemeniuose žodžiuose (kirtis šaknyje, priesagoje ir galūnėje).^[185]

Tematiniams daiktavardžiams buvo būdingesnis pastovus kirtis, o atematiniams − kilnojamasis.^[186]

Rekonstruojant kirčio šokinėjimą veiksmažodžio paradigmoje, daugiausia tenka remtis vien vedų sanskrito duomenimis (senojoje graikų kalboje galioja pirminę sistemą iškreipiantis trijų skiemenų dėsnis).^[180] Hetitų kalbos -mi asmenuotei buvo būdingas kilnojamasis kirtis, o -ḫi asmenuotei – baritoninis (šakninis), ir tokį kirčiavimą V. Ivanovas teikia indoeuropiečių prokalbei.^[187]

A. Lubockio manymu, indoeuropiečių prokalbėje kirčio vietą lėmė tai, kokiai prozodijos klasei priklausė žodžio morfemos (tokiu būdu jis plėtoja V. Dybo koncepciją, kad baltų ir slavų kalbose neišvestinių žodžių kirčiavimo paradigmos pasirinkimas yra nemotyvuotas, o išvestinių – motyvuotas). A. Lubockis nustato tokią sąsajos tarp šaknies struktūros ir kirčio vietos taisyklę: jei šaknyje nėra uždarumos priebalsių ir jie su šaknimis nesiriboja, tai pamatinis (normalusis) šaknies laipsnis bus kirčiuotas, o nykstamasis (nulinis) – nekirčiuotas; jei šaknyje yra uždarumos priebalsis, šaknis bus kirčiuota tuomet, jei šis uždarumos priebalsis − duslusis, o žodžio šaknis baigiasi balsiu *o, arba jei uždarumos priebalsis – skardusis, o priesaga baigiasi balsiais *i arba *u; jeigu žodžio sandara šių sąlygų neatitinka, šaknis nekirčiuojama.^[188]

Dėl kirčio pobūdžio nesutariama. Viena vertus, vedų sanskrito, senosios graikų, baltų ir slavų kalbų duomenys rodytų kirtį buvus muzikinį (toninį, melodinį). Kita vertus, balsių kaitos atsiradimas siejamas su balsių redukcija, o ji dažniausiai būdinga dinaminį kirtį turinčioms kalboms. Esama tiek muzikinio (pavyzdžiui, A. Mejė (pranc. A. Meillet)^[189] ir R. Bekesas (ol. R. Beekes)^[190]), tiek dinaminio ide. kirčio šalininkų. Taip pat yra kompromisinių nuomonių, kad pirmiausiai kirtis buvęs dinaminis, o ide. egzistavimo pabaigoje jis tapęs muzikiniu^{[191][192][193]} arba derinęs ir dinaminio, ir muzikinio kirčio ypatybes.^[194]

F. Fortunatovas, J. Mikola (suom. J. Mikkola) ir S. Ivšičius indoeuropiečių prokalbei rekonstruoja dvi priegaides − akūtą (kylanti-krentanti intonacija) ir cirkumfleksą (krentanti-kylanti intonacija).^[195]

D. Adamso (angl. D. Adams), Dž. Melorio (angl. G. Mallory) ir T. Olanderio (dan. Th. Olander) manymu, kirčiuotas skiemuo buvo tariamas aukštu (ar aukštėjančiu) tonu, o nekirčiuotas – žemu (ar žemėjančiu) tonu.^[193][196]

Lenkų kalbininkas J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) pasiūlė originalią hipotezę, kad senąją būklę išlaikė tik vedų sanskritas, senosios graikų kalbos kirčiavimo sistema yra priešistorinio balsių suliejimo padarinys, o baltų ir slavų sistema susidarė perkėlus kirtį iš senosios vietos. Be to, senosios graikų ir baltų-slavų kalbų kirčio vietos sutapimus Kurylovičius laiko atsitiktiniais ir iš indoeuropiečių prokalbės nekildintinais.^[197] Mokslo bendruomenė atmetė J. Kurylovičiaus hipotezę.^{[198][199][200]}

L. Hercenbergas (rus. Л. Герценберг) pateikė hipotezę, kad ide. buvo keturios priegaidės (tonai), kurios turėjo du skiriamuosius požymius: aukštumą-stiprumą ir laringalizavimą-faringalizavimą. Be to, mokslininko manymu, šios priegaidės galėjo daryti įtaką priebalsiams.^[201]

Indoeuropiečių prokalbėje daiktavardžiui buvo būdinga giminės, skaičiaus ir linksnio kategorija.^[202][203] Tradiciškai ide. daiktavardžiui rekonstruojamos trys giminės: vyriškoji, moteriškoji ir bevardė. Pasak A. Mejė (pranc. A. Meillet) hipotezės, pradžioje indoeuropiečių prokalbė buvo aktyvinės-statyvinės (fientyvinės) sandaros kalba ir turėjo dvi gimines – gyvųjų dalykų ir negyvųjų, o, atsiskyrus anatolų kalboms, gyvųjų giminė skilo į vyriškąją ir moteriškąją.^[204][203] M. Viljanuevos Svensono (isp. M. Villanueva Svensson) teigimu, pradžioje turėta bevardė ir bendroji giminės, vėliau bendroji giminė skilo į vyriškąją ir moteriškąją, ir, kaip pažymi M. Viljanueva Svensonas, šiuo metu dauguma mokslininkų mano, kad moteriškoji giminė yra po anatolų kalbų atsiskyrimo atsiradusi naujovė, tačiau moteriškosios giminės kilmė dar neišaiškinta.^[205]

Indoeuropiečių prokalbei atkuriami trys gramatiniai skaičiai: vienaskaita, dviskaita ir daugiskaita – kaip indoiranėnų, tocharų, slavų, senosiose airių ir graikų kalbose, senojoje ir tarminėje lietuvių kalboje.^{[206][207][208][209]}

Ide. daiktavardžių sistemoje ypatinga vieta teko bevardės giminės daugiskaita reiškiamiems kuopiniams daiktavardžiams (kuopinė reikšmė vadinama kolektyvu). Jie rodydavo ne daugybę atskirų dalykų, o jų visumą (kaip liet. augalas – augalija). Su kuopiniais daiktavardžiais buvo vartojama veiksmažodžių vienaskaita, ne daugiskaita, pavyzdžiui: sen. gr. πάντα ῥεῖ 'viskas teka' (pažodžiui 'visi tekąs'), lot. pecunia non olet 'pinigai nekvepia' (pažodžiui 'pinigai nekvepiąs').^[210]

Indoeuropiečių prokalbei rekonstruojama aštuonių linksnių sistema (vardininkas, kilmininkas, abliatyvas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas), visus aštuonis linksnius buvo išsaugojusios tik senosios indoiranėnų kalbos, o kitos linksnių sistemą supaprastino: rytų baltų kalbos ir senoji slavų kalba turi 7 paveldėtus linksnius, lotynų kalba – 6, graikų kalba – 5, gotų kalba – 4. XX a. 6-ame–7-ame dešimtmečiuose kai kurie autoriai siūlydavo rekonstruoti alternatyvias indoeuropiečių linksnių sistemas su mažiau linksnių (4, 5 ar 6), tačiau dabar šis požiūris nebėra populiarus. Pastaraisias dešimtmečiais iš Mikėnų tarmės, žemyno keltų, mažųjų anatolų kalbų gauti duomenys patvirtina tradicine tapusią rekonstrukciją.^[211] Tik retais atvejais dukterinėse kalbose buvo susikurta naujų linksnių; taip atsitiko, pavyzdžiui, tocharų ir rytų baltų kalbose (lietuvių kalbos aliatyvas, adesyvas, iliatyvas ir šių linksnių palaikai latvių kalboje). Kartais bandoma ide. rekonstruoti aliatyvą (arba direktyvą, t. y. iliatyvą) – kryptį nurodantį vietininką.^[211][209]

Daiktavardžiai buvo tematiniai (tarp kamieno ir galūnės turintys jungiamąjį balsį *o, kai kuriuose linksniuose besikaitaliojantį su *e) ir atematiniai (šio balsio tarp kamieno ir galūnės neturintys).^[206]

Toliau nurodomos keturių naujesniųjų laikų indoeuropeistų ide. galūnių rekonstrukcijos. Kai kurių linksnių galūnės įvairuoja, nes dukterinėse kalbose turimi skirtingi galūnių atspindžiai. Probleminiai atvejai aptariami kitame skyrelyje.

E. Sileris (angl. A. Sihler) (1995)^[212] rekonstruoja artimiausias turimiems duomenims galūnes ir pateikia įvairių formų, nes dukterinėse kalbose paliudytos galūnės skiriasi. B. V. Fortsono (angl. B. W. Fortson) (2004)^[213] rekonstrukcija hipotetiškesnė, skirtingus galūnių atspindžius siekiama kildinti iš vienos pradinės formos. M. Viljanuevos Svensono (isp. M. Villanueva Svensson) (2016)^[214] ir D. Rindžo (angl. D. Ringe) (2006)^[215] rekonstrukcijos šiais atžvilgiais užima tarpinę padėtį tarp E. Silerio ir B. V. Fortsono atspirties taškų.

Atematinių daiktavardžių vienaskaitos kilmininkas keblumų nekelia, galūnės *-s ~ *-os ~ *-es terodo balsių kaitą (*e : *o – pamatinis laipsnis, Ø (*-s) – nykstamasis). Galūnės *-os ~ *-es įprastos priebalsiniuose kamienuose, *-s variantas retas, jis būdingas u ir i kamienams (*suHn-ow-s, -ew-s 'sūnaus', *h₂ow-ey-s,-oy-s 'avies'). Vienaskaitos tematinių daiktavardžių galūnė *-osyo gali būti skaidoma kaip *-os + santykinis įvardis *-yo. Ji paliudyta daugumoje indoeuropiečių kalbų.^[216] Manoma, kad ši tematinių daiktavardžių galūnė perimta iš įvardžių.^[217]

Sunkiau rekonstruoti daugiskaitos kilmininko galūnę. Dukterinėse kalbose paliudytos tiek formos *-Hom > *-om, tiek *-oHom > *-ōm. Tiksli galūnės rekonstrukcija neišspręsta, bet kalbų duomenys labiau remia ilgąjį variantą *-oHom > *-ōm. Toliau jis ir bus teikiamas.^[218]

Tik tematiniai vardažodžių kamienai turėjo atskirą vienaskaitos abliatyvo formą, kituose kamienuose vienaskaitoje jis sutapo su kilmininku, daugiskaitoje ir dviskaitoje, kaip ir tematinių, – su naudininku.^[219]

Abliatyvo galūnės atspindžiai sunkiai suvedami į vieną pirminę formą: lotynų -ō ir keltiberų kalbų -uz leistų rekonstruoti ide *-ōd, lietuvių kilmininko galūnė -o < balt. prok. *-ā, latvių kalbos įvardžiuotinių formų -ā, kilusios iš abliatyvo, rodytų ide. galūnę *-ād, o slavų taip pat iš abliatyvo kilusi kilmininko galūnė -a, indoiranėnų abliatyvo -āt galėjo atsirasti ir iš *-ōd, ir iš *-ād.^[219] Priebalsis *-d žodžio pabaigaje galėjo suduslėti ir tapti *-t. Abliatyvo galūnė *-ād gali būti kildinama iš *-eh₂d. Z. Zinkevičius abliatyvo galūnę *-ōd skaido kaip teminį balsį *-o- + *-ed ~ *-od (ilgasis balsis *ō susidarė dėl dviejų balsių suliejimo).^[217] Tikėtina, kad šios galūnės yra postpozicinės kilmės.^[219] Toliau bus pateikiama tematinių daiktavardžių galūnė *-ōd.

Vienaskaitos naudininko galūnės *-ey rekonstrukcija didesnių sunkumų nekelia. Tematiniame kamiene ji sutraukiama – *-o-ey > *-ōy, o i kamiene galūnė dėl kamiengalio dvibalsio sudvigubėja (*-ey-ey).^[220]

Daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnių rekonstrukcija yra probleminė ir dėl galūnių pradžios, ir dėl pabaigos priebalsių. Pagal daugiskaitos (ir dviskaitos) naudininko ir įnagininko galūnių pradžios priebalsį indoeuropiečių kalbos skyla į vadinamąsias „m ir bʰ kalbas“: baltų, slavų, germanų kalbos turėjo daugiskaitos naudininką *-mos, įnagininką *-mis, o visos kitos – atitinkamai *-bʰo(s) ir *-bʰi(s). Baltų, slavų ir germanų kalbos sudaro vieną arealinį vienetą, todėl galūnės su *-m- galbūt yra šių kalbų naujovė.^[221] Kaip arealinis variantas, toliau bus pateikiamos ir šiųdviejų linksnių galūnės su *-m-.

Tikėtina, kad *-bʰ- (turbūt ir *-m-) yra postpozicinės kilmės. Tik anatolų kalbos turi daugiskaitos naudininko-vietininko galūnę be *-bʰ- ~ *-m-, kilusią iš ide. *-os. Tai gali būti šios kalbų šakos archaizmas.^[221]

D. Rindžas (angl. D. Ringe) daugiskaitos naudininką rekonstruoja su *-m-, o įnagininką – su *-bʰ-.^[215] Tačiau nėra mišrių m – bʰ kalbų: koks priebalsis turimas daugiskaitos naudininke, toks ir įnagininke, ir atvirkščiai,^[221] todėl ši D. Rindžo ir kai kurių kitų kalbininkų rekonstrukcija bus paliekama nuošalyje.

Kai kuriose kalbose daugiskaitos naudininko ir įnagininko galūnės neturi pabaigos priebalsio *-s.^[221] Vis dėlto *-s yra daugiskaitos žymuo (plg. dgs. vard. *-es, dgs. gal. *-ns < *-ms, kuris skaidomas kaip galininkas *-m + daugiskaitos rodiklis *-s,^[222] dar plg. dgs. viet. *-su greta dvs. viet. *-h₁u), todėl daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas toliau bus pateikiami su galiniu *-s : *-bʰos ~ *-mos, *-bʰis ~ *-mis.

Kadangi daugiskaitos naudininko galūnę su pusbalsiu *-y- turi tik indoiranėnų kalbos (*-bʰyos),^[221] toliau į tai nebus atsižvelgiama – kaip ir į tik indoiranėnų kalboms būdingą, iš įvardžių paradigmos šiame linksnyje perimtą, tematinių daiktavardžių dvibalsį *-oy- vietoj *-o- (*-oy-bʰyos).^[223]

Tematinių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkas turėjo, matyt, iš įvardžių perimtą galūnę *- ōys (< *-o-eys, *-oy-is?). Vėliau pagal atematinių kamienų analogiją kai kurios kalbos ją pakeitė galūnėmis *-o-bʰis, *-oy-bʰis, *-o-mis. Toliau bus teikiama tematinė galūnė *-ōys.^[223]

Vienaskaitos įnagininko galūnes su priebalsiais *-m- ~ *-bʰ įsivedė tik baltų (-mi, išskyrus tematinį o kamieną), slavų (-mь < *-mi, išskyrus ā kamieną), armėnų (-w/-b) ir galbūt dakų (-m) kalbos.^[216][224] Visos kitos kalbos šiais priebalsiais prasidedančias galūnes turi tik daugiskaitoje ir dviskaitoje,^[216] todėl toliau bus teikiamos vienaskaitos įnagininko galūnės *-eh₁ ~ *-h₁.

Kaip ir daugiskaitos įnagininke, daugiskaitos vietininke tematiniai daiktavardžiai turi dvibalsį *-oy- iš įvardžių paradigmos – *-oy-su. (Rytų baltų kalbos turi variantą su kitu balsių kaitos laipsniu *-ey-su, plg. liet. tarm. keturiesu < *ketureysu 'keturiese (keturiuose)'.)^[223]

Problemiškesnė vienaskaitos vietininko rekonstrukcija. Dukterinėse kalbose gerai paliudyta galūnė *-i, tačiau manoma, kad ji yra postpozicinės kilmės ir vėlesnė. Senesnėmis laikomos formos be galūnės, kurioms buvo būdinga savita apofoninė (balsių kaitos) struktūra – vienaskaitos vietininkas turėjo vienu laipsniu aukštesnį už kitus silpnuosius linksnius kamiengalį, priesagą arba šaknį (šakniniuose priebalsiniuose vardažodžiuose), pvz.: u kamieno vns. kilm. *suHn-ew-s, -ow-s 'sūnaus' (kamiengalio dvibalsio *-ew-, *-ow- pamatinis laipsnis + galūnė *-s) – vns. viet. *suHn-ēw-ø, -ōw-ø 'sūnuje' (kamiengalio dvibalsio *-ew-, *-ow- pailgintasis laipsnis *-ēw, *-ōw; galūnės nėra); vns. kilm. *ph₂-tr-es 'tėvo' (priesagos *-ter- nykstamasis laipsnis *-tr- (be balsio *-e-) + galūnė *-es) – vns. viet. *ph₂-ter-ø 'tėvè' (priesagos *-ter- pamatinis laipsnis; galūnės nėra); vns. kilm. *dem-s 'nãmo' (šaknies pamatinis laipsnis *-e- + galūnė *-s) – vns. viet. *dēm-ø 'namè' (šaknies balsio *-e- pailgintasis laipsnis *-ē-; galūnės nėra). Vienaskaitos vietininkas be galūnės išlikęs kaip archaizmas, geriau išsaugotas tik u ir i kamienuose.^[222] Toliau bus teikiamos formos ir su galūne *-i, ir be jos.

Tematinių vardažodžių vienaskaitos vietininke teminis balsis su galūne *-i sudarydavo dvibalsį, paliudytos formos su teminio balsio kaita – *-oy ir *-ey.^[219]

Aliatyvą (arba galbūt direktyvą, dar vadinamą iliatyvu^[225]) turėjo tik hetitų kalba (rytų baltų kalbos aliatyvą ir iliatyvą, tocharų kalbos aliatyvą pasidariusios naujai). Tam tikri prieveiksmiai galėtų rodyti šį linksnį buvus ir kitose kalbose, pvz.: lot. quō 'kur? kuria kryptimi?', eō 'ten, į tą pusę', porrō 'pirmyn', sen. gr. ἄνω (ánō) 'aukštyn', κάτω (kátō) 'žemyn'. Šie prieveiksmiai ir hetitų kalbos aliatyvo (direktyvo) formos agnā 'į žemę', kišrā 'į ranką', parna 'namõ' galbūt leistų manyti ide. galūnę buvus *-ō. Tačiau dėl šio linksnio buvimo ide. ir galimybės jį rekonstruoti diskutuojama, tiek duomenų nepakanka.^[222]

Dviskaitos rodiklis yra laringalas *h₁. Dviskaitos linksnius rekonstruoti sudėtinga, nes dalyje kalbų ji išnyko, o kitose kalbose linksnių galūnės galėjo būti lengvai perdirbtos pagal analogiją.^[226]

Mažiausiai problemiškas dviskaitos vardininkas-galininkas–šauksmininkas (visų trijų linksnių galūnės buvo sutapusios): priebalsiniams vardažodžiams būdinga galūnė *-h₁e, bet i, u ir o kamienams – sutrumpintas variantas *-h₁, bevardei visų kamienų giminei – galūnė *-ih₁.^[226]

Vienintelė iranėnų Avestos kalba turi skirtingas dviskaitos kilmininko ir vietininko galūnes – visose kitose kalbose turima vienoda kilmininko ir vietininko galūnė *-ows. Sprendžiant iš Avestos kalbos duomenų, galūnė *-ows susidarė sumišus kilmininkui *-h₁oHs ir vietininkui *-h₁u.^[226] Toliau ir bus teikiamos skirtingos šiųdviejų linksnių galūnės.

Vienodą linksnio formą turintis naudininkas–abliatyvas–įnagininkas, matyt, baigėsi galūne *-bʰoh₁ ~ *-moh₁ (dėl pradžios priebalsio žr. skyrelį „Naudininkas ir įnagininkas”), nors, lygia greta su daugiskaitos galūnėmis, esama bandymų rekonstruoti naudininką–abliatyvą *-bʰoh₁ ~ *-moh₁, bet įnagininką – *-bʰih₁ ~ *-mih₁.^[227]

Indoiranėnų kalbose dviskaitos kilmininkas ir naudininkas–abliatyvas–įnagininkas turi kamiengalio dvibalsį *-oy- (pvz., *-oy-bʰoh₁). Šis dvibalsis įsivestas iš įvardžių ir daugumai kitų kalbų nebūdingas,^[226] todėl toliau bus teikiamos tematinių daiktavardžių galūnės tik su reguliariu teminiu kamiengalio balsiu *-o- (pvz., *-o-bʰoh₁).

Bevardės giminės daiktavardžiai nuo to paties kamieno vyriškosios ir moteriškosios giminių skyrėsi tik vienodą formą turinčiais vardininko-galininko-šauksmininko linksniais. Atskira vyriškosios ir moteriškosios giminių šauksmininko forma turėta tik vienaskaitoje, o dviskaitoje ir daugiskaitoje šauksmininkas sutapo su vardininku. Skirtingą abliatyvo galūnę turėjo tik o kamieno daiktavardžių vienaskaita, kitų kamienų vienaskaitos abliatyvas sutapo su kilmininku. Dviskaitoje ir daugiskaitoje visų kamienų abliatyvas sutapo su naudininku.^[228]

Ide. daiktavardžiai, tarp galūnės ir šaknies (ar kamieno) turintys balsį *o, besikaitaliojantį su *e, vadinami tematiniais. Šie daiktavardžiai daugiausia buvo vyriškosios ir bevardės giminių (moteriškosios – vienas kitas). Balsio *o : *e tarp šaknies ir galūnės neturintys daiktavardžiai vadinami atematiniais („betemiais“). Skirstant kitaip, visi tarp šaknies (ar kamieno) ir galūnės turėję jungiamąjį balsį arba dvibalsį (pvz., *-u-, *-i-, *-ow-) daiktavardžiai vadinami balsiniais, o jo neturėję – priebalsiniais.^[229]

Indoeuropiečių kalbų ā kamieno daiktavardžiai (pvz., sen. liet. ešva, ašva < balt. prok. *ešwā < ide. *h₁éḱweh₂ 'kumelė') ir kiti vardažodžiai yra kilę iš eh₂ kamieno, tad baigėsi priebalsiu, priklausė atematiniams priebalsiniams kamienams. Visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus anatolų šaką, šio kamieno vardažodžiai yra moteriškosios giminės ir sudaro poras su vyriškosios giminės tematiniais (o kamieno) daiktavardžiais, pvz.: *h₁éḱwos 'arklys' – *h₁éḱweh₂ > *éḱwā 'kumelė (ašva)'. Išnykus laringalui *h₂, vyko balsių kontrakcija (suliejimas), pvz., vns. naud. *h₁éḱw-eh₂-ey (> *-ah₂-ay > *-aay> *-āy) > *éḱw-āy 'kumelei (ašvai)' (kaip laringalai išnykdami keitė balsius, žr. skyrelį „Laringalų skaičius”). Ide. buvo ir kita moteriškosios giminės priesaga *-ih₂- ~ *-yeh₂-, abu moteriškosios giminės linksniavimo tipai veikė vienas kitą. Vienaskaitos vardininkas *eh₂ be galūnės *-s, dviskaitos vardininko galūnė *-ih₂, būdinga bevardei giminei, tikriausiai rodo, kad moteriškoji giminė kilo iš kolektyvų (bevardės giminės kuopinių daiktavardžių, žr. „Gramatinės kategorijos”).^[230]

Be lentelėje nurodytų kamienų, ide. buvo ir besibaigiantys dvibalsiais ew, aw, ow (paligintasis laipsnis ēw, āw, ōw) bei u ir i su laringalais (uH, iH > ū, ī) kamienai.^[231] Dvibalsiniai pasižymėjo balsių kaita, pvz.: vns. vard. *gʷōw-s 'karvė', vns. kilm. *gʷew-s 'karvės', vns. naud. *gʷew-ey 'karvei'. Dvibalsiniams, uH, iH ir r (žr. žemiau) kamienams priklausė vyriškosios ir moteriškosios giminių daiktavardžiai, o kiti kamienai, išskyrus minėtąjį eh₂ > ā, galėjo būti visų trijų giminių.^[231]

Priebalsiniai daiktavardžiai skirstomi į priesaginius priebalsinius (turėjusius priesagą) ir šakninius priebalsinius (priesagos neturėjusius). Priebalsiniai priesaginiai daiktavardžiai skirstomi pagal jų priesagas, tokiu būdu išskiriant šiuos pagrindinius kamienus: r, n, s, l.^[232][231]

Linksniuojant priesagose vykdavo balsių kaita (*dʰugh₂tḗr 'duktė' – *dʰugtrés 'dukters'). Dalies priebalsinių daiktavardžių kamiengalis baigdavosi sprogstamaisiais priebalsiais (*h₃dónt-s 'dantis'). Be šių, būta ir priebalsinių heteroklitinių bevardės giminės daiktavardžių, jų stipriuosiuose linksniuose (vardininke, galininke, šauksmininke) vartotos priesagos *-r-, *-l-, o visuose kituose linksniuose – *-n-, pavyzdžiui: vns. vard. *yēkʷṛ 'jeknos (kepenys)' – vns. kilm. *yekʷṇs 'jeknų (kepenų)'; vns. vard. *peh₂wṛ 'ugnis' – vns. kilm *ph₂wens 'ugnies'; vns. vard. *soh₂wḷ 'saulė' – vns. kilm. *sh₂wens 'saulės'.^[232]

Galūnių pokyčiai po balsių kontrakcijos (susiliejimo), laringalų išnykimo ir kai kurių kitų virsmų pateikiami už ženklo „daugiau kaip” (>).

Pastabos:

• ^{1, 2} Dėl vyriškosios ir moteriškosios giminių vns. vardininko ir bevardės giminės dgs. vardininko-galininko be galūnių žr. straipsnį „Semerenio dėsnis“.

Ide. būdvardžiai linksniuoti taip pat, kaip daiktavardžiai ir galėjo priklausyti tokiems pat kamienams (kai kurių kamienų būdvardžiai buvo labai reti). Iš esmės būdvardžiai nuo daiktavardžių skyrėsi tuo, kad buvo kaitomi giminėmis, jomis derinami su daiktavardžiais ir buvo laipsniuojami. Dažniausiai būdvardžiai turėdavo tematinį o, atematinį u ir atematinį su priesaga nt kamienus. Greta o kamieno vyriškosios ir bevardės giminių, moteriškoji įgydavo eh₂ > ā kamieną, o atematinių kamienų moteriškoji giminė turėdavo ih₂ > ī ~ yeh₂ > yā kamienus. Tačiau seniausių laikų indoeuropiečių būdvardžiai, kol nebuvo susiformavusi moteriškoji giminė, skyrė tik bendrąją ir bevardę gimines, pvz.: bendr. g. *sh₂eldus 'saldus, saldi' : bev. g. *sh₂eldu 'saldu'. Išskyrus eh₂ kamieną, tokia tik dviejų morfologiškai diferencijuotų giminės formų sistema būdinga ir visiems daiktavardžiams (žr. daiktavardžio galūnių lentelę).^[235]

Dalis būdvardžių šaknų priklauso Kalando sistemai, taip pavadintai pagal olandų indologą Vilemą Kalandą (ol. Willem Caland), kuris pirmasis suformulavo šios sistemos principus. Iš šių šaknų išvestų būdvardžių daryba dukterinėse kalbose dažnai skiriasi, tačiau yra tam tikrų dėsningumų:^[236][237]

• Būdvardžiai sudaromi su silpnojo arba nykstamojo (nulinio) laipsnio šaknyje tematiniu ro (o kamienas su priesaga *-r-), atematiniu u arba atematiniu su priesaga *-nt- kamienais: ide. *h₁rudʰ-ro- (nykstamasis ide. šaknies *h₁rewdʰ- laipsnis) > sen. gr. eruthrós 'raudonas'; ide. *h₂rǵ-ro- > *argrós > sen. gr. argós 'baltas, šviesus'.
• Kartais būdvardžiai įgyja i kamieną, ypač eidami pirmuoju dūrinio dėmeniu: sen. gr. argi-kéraunos 'ryškiažaibis, su ryškiu žaibu'.
• Šios būdvardžių šaknys dažnai turi eh₁ kamieno būsenos veiksmažodžių atitikmenų: ide. *h₁rudʰ-eh₁- > lot. rubēo 'raudonuoju'.

Esama prielaidos, kad ide. nebuvo aukštesniojo būdvardžių laipsnio^[235] (pvz., kaip liet. didesnis, gražesnis), tačiau dukterinėse kalbose dvi priesagos turi aukštesniojo laipsnio reikšmę. Praindoeuropietiška šių priesagų išraiška būtų tokia:^[238][239]

1. amfikinetinio tipo (žr. skyrelį „Kirčio vieta”) priesaga *-yos-: vns. vard. *´-yōs, kilm. *-is-és, gal. *´-yos-ṃ (skr. náv-yān, -yas-as; liet. nauj-es-nis);
2. turinti kontrastinę reikšmę („vienas iš dviejų”) priesaga *-(t)ero-: sen. gr. pó-tero-s 'kuris (iš dviejų)', tarm. liet. ka-tara-s 'kuris (iš dviejų)'. Vėliau kai kuriose kalbose ši priesaga įgavo aukštesniojo laipsnio reikšmę, pvz., sen. gr. sophṓteros 'išmintingesnis' (pirminė reikšmė 'protingasis (imant tuos du)').

Senesniuoju laikotarpiu aukščiausiasis laipsnis (kaip liet. didžiausias, gražiausias) ide., matyt, buvo reiškiamas prie paprasto būdvardžio pridedant daiktavardžio daugiskaitos kilmininką. Vadinasi, užuot sakius „didingiausias valdovas”, buvo sakoma „didingas valdovų”. Vis dėlto dukterinėse kalbose paliudytos dvi aukščiausiojo laipsnio priesagos:^[238][239]

1. *-(t)-m̥mo- arba *-m̥h₂o- (prūs. auct-im-ien 'aukščiausią'; lot. op-tim-us 'geriausias');
2. *-isto- arba *-isth₂o- (skr. vás-iṣṭha-s 'geriausias'; got. bat-ist-s 'geriausias'). Ši priesaga sudaryta iš būdvardžio aukštesniojo laipsnio priesagos *-yos- silpnojo kaitos laipsnio *-is-, pridėjus papildomą priesagą *-t- ~ *-th₂-.

Indoeuropiečių prokalbėje turėti du asmeniniai įvardžiai – pirmojo ir antrojo asmenų, o trečiajam asmeniui nurodyti vartoti parodomieji įvardžiai. Asmeniniai įvardžiai buvo kaitomi linksniais ir skaičiumi (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), bet ne giminėmis. Jų linksniavimas gerokai skyrėsi nuo daiktavardžių, vartotos supletyvinės linksnių formos, ypač – pirmojo asmens vienaskaitoje, kur turimi du kamienai, pavyzdžiui, kaip lietuvių kalboje aš ir mane. Kilmininkas, naudininkas ir galininkas turėjo du variantus: kirčiuotąjį ir bekirtį enklitinį. Dviskaita sunkiai rekonstruojama.

Pasak Z. Zinkevičiaus, asmeninių įvardžių linksnių paradigma susidarė vėliau ir ankstyvuoju ide. laikotarpiu turėtos tik dvi formos – vardininko ir netiesioginio linksnio,^[240] kuris vartotas visų kitų linksnių vietoje.

Toliau pateikiama R. Bekeso (ol. R. Beekes) ^[241] ir E. Silerio (angl. A. Sihler)^[242] rekonstrukcijos variantai.

Pastabos:

• ¹ Alternatyvi galūnė būtų *-éd (žr. skyrelį „Abliatyvas“).

Kitų kalbininkų (pavyzdžiui, B. V. Fortsono) rekonstrukcijos nuo R. Bekeso ir E. Silerio teikiamų formų paprastai skiriasi nežymiai.^[243]

Indoeuropiečių prokalbėje turėti du pagrindiniai parodomieji įvardžiai: artimojo rodymo *so (mot. g. *seh₂, bev. g. *tod) 'tas' ir tolimojo rodymo *is ~ *h₁e (mot. g. *(h₁)ih₂, bev. g. *(h₁)id) 'anas'. Šie įvardžiai turėjo supletyvines paradigmas, tai siejama su ankstesniu gyvųjų ir negyvųjų daiktų skyrimu (plg. bev. g. *tod). Daugiskaitoje dauguma linksnių turi kamieną su dvibalsiais *-oy- (= *-oi-) ~ *-ey- (= *-ei-). Vienaskaitoje abliatyvas, naudininkas ir vietininkas turi intarpą *-sm-. Dėl jo kilmės daug ginčijamasi, linkstama sieti su ide. skaitvardžiu *sems 'vienas', tad šis intarpas galėjo turėti pabrėžiamąją (emfatinę) paskirtį. Pasakytina, kad išnykdamas laringalas *h₂ pailgino ir pakeitė prieš jį buvusį balsį *e, todėl vėliau susidarė formos vard. *seh₂ > *sā 'ta', naud. *h₁esieh₂ei (= *h₁esyeh₂ei) > *esyāi 'anai; jai' ir t. t. Išnykdamas po kitų balsių, laringalas *h₂ juos pailgino, pvz., vard. *(h₁)ih₂ > *ī 'ana'.^[244]

Dėl sunkumų nerekonstruodami dviskaitos, R. Bekesas (ol. R. Beekes)^[245] ir E. Sileris (angl. A. Sihler)^[242] teikia tokią parodomųjų įvardžių paradigmą:

Pastabos:

• ^{1, 3} Tokios rekonstrukcijos silpnoji pusė ta, kad indoeuropiečių kalbose daugiskaitos naudininkas ir įnagininkas prasideda vienodais priebalsiais: arba *-bʰ-, arba *-m- – nėra vienoje kalboje skirtingais priebalsiais prasidedančių šių dviejų linksnių galūnių (žr. „Naudininkas ir įnagininkas“). M. Viljanueva Svensonas (isp. M. Villanueva Svensson) rekonstruoja dgs. vyr.-bev. g. naud.-abl. *toybʰos, dgs. mot. g. naud.-abl. *teh₂bʰos, dgs. vyr.-bev. g. įnag. *tōys (plg. liet. tais), dgs. mot. g. įnag. *teh₂bʰis (arealiniai dgs. naud.-abl. ir mot. g. įnag. galūnių variantai būtų *-mos, *-mis).^[246]
• ² M. Viljanueva Svensonas rekonstruoja vns. vyr.-bev. g. įnagininką *toh₁ (> *tō), mot. g. *teh₂eh₁ (> *tā).^[247]

Indoeuropiečių prokalbėje klausiamieji ir santykiniai-nežymimieji įvardžiai buvo sudaromi iš šaknies *kʷi- ~ *kʷe- ~ *kʷo-: *kʷis? 'kas?' ir *kʷos? 'koks? kuris?'. Pastarasis įvardis buvo vartotas kaip nežymimasis (pvz., kaip liet. kažkoks), o anatolų, tocharų, italikų, keltų, germanų, armėnų, albanų ir baltų kalbose – ir kaip santykinis.^{[248][249][250]} Šie įvardžiai linksniuoti pagal tą pačią schemą, kaip ir parodomieji įvardžiai.^[251] Vienaskaitos abliatyve, naudininke ir vietininke būta intarpo *-sm- (žr. „Parodomieji įvardžiai“). Kitaip negu parodomiesiems įvardžiams, klausiamajam įvardžiui būdingos ne trys, o dvi giminės: vyriškoji-moteriškoji (bendroji) ir bevardė.^[252] Dėl daugiskaitos naudininko (= abliatyvo) bei įnagininko galūnių žr. skyrelį „Naudininkas ir įnagininkas“.

Toliau pateikiama E. Silerio (angl. A. Sihler) rekonstrukcija (dviskaitos linksniai dėl atkūrimo sunkumų nenurodomi):^[253]

Pastabos:

• ¹ O. Semerenis (veng. O. Szemerényi) rekonstruoja vns. abliatyvą *kʷed.^[254]
• R. Bekeso (ol. R. Beekes) rekonstrukcija:^[255]
  • ² Vyr.-mot. g. vns. įnag. *kʷei, bev. g. vns. įnag. *kʷih₁
  • ^{3, 4} Vyr.-bev.-mot. g. vns. įnag. *kʷoi
  • ⁵ Mot. g. vns. viet. *kʷesieh₂i

Įvardis *kʷos linksniuotas taip pat, kaip parodomasis *so, ir, sekant M. Viljanueva Svensonu (isp. M. Villanueva Svesson), vienaskaitos vyr.-bev. g. įnagininkas būtų *kʷoh₁ (> *kʷō), mot. g. – *kʷeh₂eh₁ (> *kʷā).^[247]
Iš tos pačios šaknies buvo sudaryti tokie vediniai:^[255][256]

• kʷóteros 'katras (iš dviejų)'
• kʷom 'kada'
• kʷodéh₂ 'kada'
• kʷor 'kur'
• kʷoti ~ *kʷeti 'kiek'

Vėliau, galbūt jau indoeuropiečių prokalbei skylant, buvo įsivestas specialus santykinis įvardis *yos (bev. g. *yod, mot. g. *yeh₂ > *yā), tikriausiai kilęs iš parodomojo įvardžio *is.^[257] Linksniuotas taip pat, kaip santykinis-nežymimasis įvardis *kʷos.

Sangrąžinis įvardis ėjo papildiniu ir reiškė, kad sakinio veiksmo objektas pats yra veiksmo subjektas.^[258][259] Šio įvardžio reikšmė tolygi liet. savęs. Indoiranėnų, baltų ir slavų kalbose sangrąžinis įvardis pasitelkiamas su visais trimis asmenimis, graikų, italikų ir germanų – tik su trečiuoju.^[260] Sangrąžiniam įvardžiui būdinga tai, kad nėra vardininko ir skaičiaus skirties (tos pačios formos vartojamos vienaskaitai, daugiskaitai ar dviskaitai).^[261][262] Linksniuojama panašiai, kaip įvardis *tuH 'tu'.^[263][264] Kaip ir pirmajam bei antrajam asmeniniams įvardžiams, sangrąžiniam nebūdinga gramatinė giminė.^[265]

R. Bekeso (ol. R. Beekes)^[264] ir E. Silerio (angl. A. Sihler) rekonstrukcija:^[266]

Pastabos:

• ¹ Alternatyvi abliatyvo forma – *swéd (žr. skyrelį „Abliatyvas“).

Indoeuropiečių prokalbėje iš asmeninių įvardžių buvo pasidaryti savybiniai *(e)mos 'manas', *t(w)os 'tavas', *ṇsmos 'mūsiškis', *usmos 'jūsiškis'. Jie buvo kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip kiti gimininiai įvardžiai (kaip santykinis-nežymimasis įvardis *kʷos).^[257]

Iš sangrąžinio įvardžio išvestas savybinis įvardis *s(w)os 'savas; savo' pasižymėjo tuo, kad galėjo būti vartojamas su visais asmenimis – kaip liet. aš einu į savo sodą, tu eini į savo sodą, jis eina į savo sodą, užuot sakius aš einu į mano sodą, tu eini į tavo sodą, jis eina į jo sodą.^[257]

Be tikrųjų įvardžių, indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami pagal gimininių (pvz., parodomųjų) įvardžių paradigmą kaityti du būdvardiniai įvardžiai:^[267]

• *h₂elyos > *alyos ir
• *h₂enyos > *anyos.

Abu reiškė 'kitas'.

Be E. Silerio (angl. A. Sihler) nurodytos asmeninių įvardžių dviskaitos, gimininių (parodomųjų, santykinių-klausiamųjų) įvardžių dviskaita taip pat susiduria su dideliais rekonstrukcijos sunkumais. Gimininiai įvardžiai linksniuoti panašiai kaip atitinkamų kamienų daiktavardžiai, tačiau daugiskaitoje ir dviskaitoje turėjo dvibalsius *-oy-, *-ey-. V. Oilerio (vok. W. Euler) apžvalgoje atskleista, kad geriausiai tarpusavyje derinasi baltų, slavų ir indoiranėnų įvardžių dviskaitos formos. Greta vyr.–bev. g. o kamieno, vienaskaitoje ir daugiskaitoje dėsningai turimas eh₂ > ā kamienas, tačiau minėtose kalbose mot. g. dviskaitos vardininkas sutampa su o kamieno bevarde gimine, kiti linksniai bendri visoms trims giminėms ir taip pat yra o kamieno. Lieka atviras klausimas, kodėl greta vyr.–bev. g. o kamieno dviskaitoje nėra mot. g. eh₂ > ā kamieno. (Lietuvių kalbos mot. g. dviskaita tomdviem, šalia giminių neskiriančių skaitvardžių ir įvardžių dviem, abiem, laikoma antriniu dariniu). Toliau moteriškosios giminės eh₂ kamieno formos pateikiamos skliausteliuose kaip hipotetinės:^[268]

Taip pat turėjo būti linksniuojamas ir įvardis *kʷos. Dar sudėtingiau rekonstruoti i kamieno įvardžių *kʷis ir *is (*h₁e) dviskaitą. Šio kamieno vardažodžių dviskaita, išskyrus vardininką-galininką-šauksmininką, giminėmis nediferencijuota. Galbūt vardininkas buvo vyr.-mot. g. *kʷeh₁ (*kʷih₁), bev. g. *kʷyih₁; vyr. g. *h₁eh₁ (*ih₁), mot.–bev. g. *yih₁. Kiti šiųdviejų įvardžių visų giminių linksniai, matyt, buvo sudaromi iš kamienų *kʷey-, *h₁ey- + dviskaitos galūnės.^[269]

Indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami tokie kiekiniai skaitvardžiai:

Kitų kalbininkų rekonstrukcijos nuo R. Bekeso (ol. R. Beekes) ir E. Silerio (angl. A.Sihler) teikiamųjų paprastai skiriasi nežymiai, pvz., K. Brugmanas (vok. K. Brugmann) XIX a. rekonstravo formą *tūsḱmtiə 'tūkstantis'.^[273] Skaitvardžių '20–90' antrasis dėmuo *-dḱomt- ir skaitvardžio '100' šaknis *dḱm̥t- rekonstruojami darant prielaidą, kad šie skaitvardžiai išvesti iš *deḱm̥(t) 'dešimt'. V. Lėmano (vok. W. Lehmann) manymu, didesni už dešimt skaitvardžiai buvo sudaryti jau atskiruose indoeuropiečių dialektuose, o ide. *ḱm̥tóm pradžioje reiškęs 'didelis skaičius', o ne tiksliai 'šimtas'.^[274] Tradiciškai teigiama, kad skaitvardis *ḱm̥tóm yra sutrumpinta iš *dḱm̥t dḱm̥tóm 'dešimt dešimčių' (arba 'dešimta dešimtis').^[275]

Skaitvardis *Hoinos pradžioje reiškė ne 'vienas', o 'vienintelis'. Jis kilęs iš būdvardinio įvardžio. Tikrasis, senasis skaitvardžio '1' pavadinimas yra *sem-.^[276]

Tik skaitvardžiai '1–4' ir '100' turėjo gimines ir buvo linksniuojami: vyr.g. *Hoinos, bev. g. *Hoinom (o kamienas), mot. g. *Hoineh₂ (eh₂ > ā kamienas) '1'; vyr. g. *d(u)woh₁, bev.-mot. g. *d(u)woih₁ (o kamieno dviskaita) '2'; vyr. g. *treies, bev. g. *tríh₂ (i kamienas), mot. g. *tisres ~ *trisres (priebalsinis kamienas) '3'; vyr. g. *kʷetwores, bev. g. *kʷetwṓr, mot. g. *kʷétesres (priebalsinis kamienas) '4'; bev. g. *ḱm̥tom (o kamienas) '100'.^[276] Dėl linksnių galūnių žr. skyrelį „Kamienų galūnių rekonstrukcija“.

Skaitvardžiai '11-19', matyt, buvo nusakomi žodžių junginiais su vienetais ir dėmeniu *deḱm̥ 'dešimt'. Slavų kalbose vartojami junginiai su prielinksniu na 'ant' (pavyzdžiui, *edinъ na desęte 'vienuolika („vienas ant dešimt“)'), germanų kalbose (tik '11' ir '12') ir lietuvių kalboje šie skaitvardžiai sudaromi su šaknimi *leikʷ- 'lieka' (baltų prokalbėje tikriausiai buvo vartojamos frazės „vienas lieka po dešimties“ 'vienuolika', iš kurių lietuviai pasiliko dalį „lieka“ (vienuo-lika), o latviai – „po dešimties“, pvz., latv. vienpadsmit < vien-pa-desmits).^[277]

Eidami dūrinių pirmaisiais dėmenimis (kaip liet. vienpusis, dvikojis, tridantis, keturlapis), kaitomieji skaitvardžiai '1–4' galėjo turėti tokias formas:

Kelintinius skaitvardžius rekonstruoti sunkoka, nes jų daryba dukterinėse kalbose įvairuoja. Vis dėlto gali būti teikiamos tokios ide. formos:^[278]

• pirmas sudaromas iš šaknies *pr̥h₃- (pradžioje reiškė 'priešakinis, priekinis', taip pat siejamas su dalelyte *prō 'prieš, priešais') ir priesagų *-mo-, *-wo- (plg. sen. angl. forma, liet. pirmas, rus. pervyj);
• antras dukterinėse kalbose turi labai įvairių pavadinimų. Baltų, slavų ir germanų kalbos tam vartoja ide. *h₂enteros, kuris pradžioje reiškė 'kitas (iš dviejų)' (plg. liet. añtras, got. anþar, sen. isl. annarr, slav. vĭtorŭ, dar plg. skr. ántaraḥ 'kitoks'). Tikriausiai *h₂enteros išvestas iš šaknies *h₂en- (plg. liet. anas) su priesaga *-tero-;
• trečias – šeštas buvo sudaromi iš kiekinių skaitvardžių, pridedant priesagą *-t(ó)-, pvz., *tr̥-t(ó)- ~ *tri-t(ó)- 'trečias' ir t. t;
• septintas − dešimtas buvo išvedami iš kiekinių skaitvardžių, prijungiant teminį balsį *-ó-, pvz., *oḱtow-ó- 'aštuntas' ir t. t.

Priesaga *-m̥o- besibaigiantis *septm̥os 'septintas' padarė įtaką gretimam *oḱtowos 'aštuntas' ir kai kuriose dukterinėse kalbose šis imtas sudaryti su ta pačia priesaga *-mo-, pvz., vedų skr. aṣṭamá-, sen. liet. ašmas, rus. vosjmoj 'aštuntas', o *newn̥os 'devintas' iš kitų kelintinių skaitvardžių gavo priesagą *-t(ó)-: liet. deviñtas, rus. deviatyj, angl. ninth 'devintas'.

Kelintiniai skaitvardžiai buvo kaitomi giminėmis ir linksniuojami kaip o (vyr. g. ir bev. g.) ir eh₂ (mot. g.) kamienų daiktavardžiai (žr. „Kamienų galūnių rekonstrukcija“).

Dukterinėse kalbose veiksmažodžių sistemos ir formos skiriasi labiau negu linksniuojamųjų kalbos dalių, todėl įvairių kalbininkų rekonstrukcijos gali gerokai skirtis. Sakykime, visų seniausiuose iš indoeuropiečių kalbų hetitų tekstuose matyti gana nesudėtinga laikų ir nuosakų galūnių sistema – kaip ir vėlai paliudytose, bet labai senoviškose baltų kalbose.^[279] Veiksmažodžių, kaip ir linksniuojamųjų žodžių, sistemos rekonstrukcija tradiciškai labiausiai remiasi sanskrito, senovės graikų ir kiek mažiau germanų bei lotynų kalbų duomenimis. Rekonstruota veiksmažodžio sistema priskirtina vėlyvajam ide. laikotarpiui.^[279]

Asmuo. Ide. veiksmažodis turėjo tris asmenis: pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį. Būta penketo galūnių: veikiamosios rūšies pirminės, veikiamosios rūšies antrinės, vidurinės rūšies pirminės, vidurinės rūšies antrinės, perfekto galūnės.^[280] Žvelgiant kitaip, išskiriama ketvertas galūnių rinkinių: veikiamosios rūšies esamojo laiko-aoristo, vidurinės rūšies esamojo laiko-aoristo, perfekto, liepiamosios nuosakos.^[281] Istorinės kalbotyros priešaušryje antrinėmis pavadintos galūnės iš tiesų yra senesnės, todėl dabar šis terminas vartojamas tik iš tradicijos.^[282] Dėl to O. Semerenis (veng. O. Szemerényi) antrines galūnes teikia vadinti senovinėmis.^[282]

Yra dvi veiksmažodžio asmenų galūnių atsiradimo teorijos: agliutinavimo (F. Bopp) – galūnės kilusios iš asmeninių įvardžių, ir pritaikymo – veiksmažodžių galūnės kilusios iš vardažodžio galūnių.^[283]

Kaip ir linksniuojamieji žodžiai, veiksmažodžiai buvo tematiniai arba atematiniai. Tematiniams veiksmažodžiams po kamieno būdingas balsis *o : *e, o atematiniai jo neturėjo, galūnės buvo jungiamos tiesiai prie šaknies. Veiksmažodžių kaityboje svarbus vaidmuo teko balsių kaitai.^[284]

Skaičius. Ide. veiksmažodis turėjo tris skaičius: vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą. Dviskaitą rekonstruoti sunkiau, nes dalis kalbų jos seniai neteko, pavyzdžiui, anatolų, italikų, salų keltų, armėnų. Kitose kalbose dviskaita išnyko jų istoriniu laikotarpiu.^[285]

Veikslas ir laikas. Manoma, kad pradžioje buvo svarbiau ne tiek laikas (liet. skaitau : skaičiau), kiek veikslas (liet. skaitau : perskaitau),^[279] ir laiko kategorija išryškėdavo iš veikslo. Ide. rekonstruojami trys pagrindiniai veikslo reikšmę turintys laikai: esamasis, t. y. prezensas (tebetrunkantis veiksmas – eigos veikslas), aoristas (bet koks baigtas, netęstinis veiksmas – įvykio veikslas) ir perfektas (įvykęs veiksmas arba aiškios laiko kategorijos neturinti iš veiksmo rezultato kilusi būsena). Rečiau rekonstruojami imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas) ir pliuskvamperfektas.^[286] Visi laikai buvo vientisiniai.

Ne visi veiksmažodžiai turėjo visus veikslus ar laikus, todėl būta trūkstamųjų (defektinių) paradigmų – kai kuriems veiksmažodžiams buvo būdingi: tik prezensas be aoristo ar perfekto; prezensas ir aoristas be perfekto; aoristas ir perfektas be prezenso. Kiti veiksmažodžiai turėjo ne vieną esamojo laiko (prezenso) arba aoristo kamieną – pasižymėjo polimorfizmu.^[287] Dalies veiksmažodžių veikslai ar laikai reikšti skirtingais kamienais – buvo supletyvūs.^[279]

Nuosaka. Rekonstruojamos keturios nuosakos: tiesioginė (indikatyvas), liepiamoji (imperatyvas), konjunktyvas ir optatyvas. Diskusijų objektu lieka injunktyvas.^[288] Tiesioginė nuosaka nežymėta, kitos trys nuosakos turi žymenis. Visos nuosakos buvo sudaromos iš esamojo laiko, aoristo ir perfekto kamienų.^[289] Tikriausiai konjunktyvo ir optatyvo skirtumas buvo tas, kad konjunktyvu reikštas labiau tikėtinas veiksmas negu optatyvu:^[290] optatyvas reiškė kalbėtojo pageidavimą arba ketinimą, o konjunktyvas – jo valią arba siekį.^[291][292]

Rūšis. Indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžiui buvo būdingos dvis rūšys: veikiamoji (aktyvas) – paprastas veiksmažodis (kaip liet. jis suka ratą), ir vidurinė (t. y. medijas, mediumas, mediopasyvas), reiškianti savaiminį veiksmą (liet. k. jį atitiktų sangrąžiniai veiksmažodžiai, pvz., ratas sukasi). Neveikiamosios rūšies (kaip liet. ratas yra sukamas) nebuvo – ją atstodavo vidurinė rūšis. Veikiamoji rūšis specialaus žymens neturėjo.^[279]

Esamasis laikas reiškė nebaigtą (eigos, tęstinį) dabar vykstantį veiksmą. Esamajam laikui (prezensui) būdingos vadinamosios pirminės galūnės, kurios iš tiesų yra naujesnės už vadinamąsias antrines. Kai kurių senoviškų kalbų, pavyzdžiui, senosios graikų, baltų, iš dalies slavų (III asmuo) tematinių veiksmažodžių vienaskaitos II ir III asmenys turi galūnes *-ei, *-e, kurias sunku vesdinti iš ide. *-si, *-ti,^[293] ir dalis kalbininkų, sakykime, R. Bekesas (ol. R. Beekes), jas nukelia į indoeuropiečių prokalbę. Toliau pateikiama keturių autorių esamojo laiko galūnių rekonstrukcija:

Esamojo laiko (prezenso) daryba buvo gana sudėtinga, vartotos tiek atematinės, tiek tematinės galūnės (po šaknies arba kamieno su balsiais *o : *e). Esamojo laiko šaknys galėjo būti sudaromos šiais būdais:^[298][299]

1. Gryna šaknis (atematiniai ir tematiniai veiksmažodžiai);
2. Pailgintas arba pamatinis šaknies balsis (vadinamasis Narten esamasis laikas);
3. Reduplikuotos šaknys (atematiniai ir tematiniai veiksmažodžiai);
4. Su nosiniais priebalsiais
   1. su nosiniu intarpu *-n-;
   2. su priesagomis *-ne- ir *-neu-;
5. Šaknys su priesaga *-sk- ~ *-sḱ- (tik tematiniai);
6. Šaknys su priesaga *-yo- (tik tematiniai). Ši priesaga buvo vartojama veiksmažodžiams iš vardažodžių ir kitų veiksmažodžių sudaryti.

Atematinių veiksmažodžių vienaskaitoje buvo kirčiuojama šaknis, ji paprastai turėdavo pamatinį balsių kaitos laipsnį. Dviskaitoje ir daugiskaitoje atematiniai veiksmažodžiai įgydavo nykstamojo arba silpnojo laipsnių šaknis, tuomet jos būdavo bekirtės. Tematinių veiksmažodžių kamiengalis turėjo balsių *e: *o kaitą.^[300] Veiksmažodžių *h₁ésmi 'esu' ir *bʰéroh₂ 'nešu' (liet. beriu) asmenavimas, išryškinant minėtąsias ypatybes:

Aoristas reiškė netęstinį, baigtinį veiksmą (įvykio veikslą). Tikėtina, kad aoristas būtojo laiko reikšmę įgavo ne iš karto, pradžioje jis reiškė veiksmą apskritai, veiksmą kaip faktą (skirtingai nuo esamojo laiko (prezenso), reiškusio tęstinį veiksmą).^[301] Aoristas ir esamasis laikas kilę iš vienos formos – veiksmą reiškusio „primityvo“, kuris priešinamas su būseną žyminčiu perfektu.^[302]

Buvo trys aoristo tipai: šakninis, tematinis ir sigamatinis.^{[303][304][305]} Šakninis aoristas buvo sudaromas su vadinamosiomis antrinėmis prie šaknies jungiamomis galūnėmis, vienaskaitoje šaknies balsis turėdavo pamatinį balsio laipsnį, o kituose skaičiuose – nykstamąjį (kaip būdinga ir esamajam laikui; žr. aukščiau).^[305] Tematinis aoristas skyrėsi tuo, kad tarp šaknies ir galūnės turėjo teminį balsį.^[306] Sigmatinis aoristas buvo sudaromas iš aoristo kamieno su priesaga *-s- ir antrinėmis galūnėmis. Sigmatinio aoristo daryba buvo dažna vėlyvuoju ide. laikotarpiu, senoviškesniais laikomi kiti darybos tipai.^[307] Aoristo šaknies balsio laipsnis neretai skirdavosi nuo esamojo laiko (prezenso), pavyzdžiui: es. l. *ǵí-ǵṇh₁-e-ti (reduplikuota) 'gamina; gimdo' – aor. *ǵénh₁-t 'pagamino; pagimdė'.^[308]

Rekonstruojamos tokios aoristo galūnės:

Ide. perfektas išliko sanskrite, senojoje graikų kalboje, o germanų kalbose – vadinamuosiuose esamojo-būtojo laikų veiksmažodžiuose. Iš dalies perfektas išsaugotas lotynų kalbos perfekte, germanų kalbų stipriųjų veiksmažodžių būtajame laike (preterite), hetitų kalbos -ḫi asmenuotėje bei senosios rytų slavų kalbos liktinėje formoje vĕdĕ 'žinau'.^[309]

Perfektas būdavo sudaromas iš jo paties kamieno, ir jam buvo būdingos ypatingos galūnės – matyti, tai senųjų ide. asmenavimo laikų palaikas.^[310] Dauguma veiksmažodžių šaknų buvo dvigubinamos (reduplikuojamos).^[311][312]

Paliudytose kalbose perfektas reiškė aiškios laiko kategorijos neturinčią, iš veiksmo rezultato kilusią būseną (plg. sen. gr. οἶδα (oîda) ir skr. वेद (véda^?) 'esu žinojęs', sen. gr. βέβηκα (bébēka) 'esu atėjęs', skr. शशाद (śaśāda^?) 'esu atsisėdęs'), taip pat – veiksmo intensyvumą.^{[313][314][315][316]} K. G. Krasuchino manymu, perfekto kamiene slypi iš veiksmažodinių prieveiksmių kilusios statinės formos.^[317]

Pradžioje buvo vartojamas tik veikiamosios rūšies perfektas ir tik vėliau galėjo būti pritaikytos vidurinės rūšies formos.^[318] Pasak M. Viljanuevos Svensono (isp. M. Villanueva Svensson), perfekto galūnes turėjo tik perfekto tiesioginės nuosakos paradigma.^[319]

Nėra visuotinai pripažinta, bet tikėtina, jog indoeuropiečių prokalbėje galėjo būti vartojamas senesnę būseną negu perfektas reiškiantis laikas – pliuskvamperfektas, pavyzdžiui: ide. *h₁ge-h₁gór-e 'yra pabudęs' – *h₁ge-h₁gór-t 'buvo pabudęs'. Tokia daryba būtų grįsta perfekto kamienu, prie jo jungiant vadinamąsias antrines galūnes.^[320]

Galimi perfekto galūnių rekonstrukcijos variantai:

Pastabos:

• ¹ Dėl šios galūnės žr. straipsnį „Semerenio dėsnis“: „Morfologinis poveikis“.

Imperfektas, būtasis nebaigtinis laikas, indoeuropiečių prokalbei teikiamas tik dalies kalbininkų. Jis galėjo būti sudaromas prie esamojo laiko kamieno jungiant vadinamąsias antrines galūnes ir augmentą *(h₁)e, kuris galbūt buvo neprivalomas. Jei veiksmažodis prasideda balsiu, augmentas su juo susilieja ir susidaro ilgasis balsis (*(h₁)e + *esṃ > *(h₁)ēsṃ 'buvau'). Imperfektas sutinkamas tik indoiranėnų ir senojoje graikų kalbose, o kaip tiesiog būtasis laikas (preteritas) – hetitų kalboje. Lotynų, baltų, slavų, armėnų ir keltų kalbų imperfektai – vėlyvi dariniai.^[321][322]

O. Semerenis (veng. O. Szemerényi) teikia tokį imperfekto asmenavimą:^[323]

Laikantis imperfekto darybos principų (augmentas + esamojo laiko kamienas + antrinės galūnės), šių veiksmažodžių dviskaita turėtų tokias formas: I a. *ēswe, *(e)bʰerowe, II a. *ēstom, *(e)bʰeretom, III a. *ēstām, *(e)bʰeretām.

Tradiciškai teigiama, kad indoeuropiečių prokalbėje būsimojo laiko (futūro) dar nebuvo.^[324] Ne vienoje indoeuropiečių kalboje: graikų, lotynų, indoiranėnų, keltų, baltų kalbose – vartojamas sigmatinis būsimasis laikas, turintis priesagą *-s- (sen. gr. λῡ́σω (lūsō) 'atsilaisvinsiu', lot. faxō < *faksō 'padarysiu', sen. air. bias 'bus', liet. duosiu < balt. prok. *dōsyō, skr. dā́syāmi 'duosiu'). Istorikai jo ištakomis laiko esamojo laiko dezideratyvą – veiksmažodžio formą, reiškiančią kalbėtojo norą atlikti veiksmą. Priesagos *-s- kilmė ta pati, kaip ir sigmatinio aoristo (žr. aukščiau).^[325][326]

A. Savčenkos manymu, modalumą reiškiančių formų virtimas būsimuoju laiku ide. dialektuose bus prasidėjęs dar iki prokalbės skilimo.^[327]

Visi aukščiau nurodyti veiksmažodžio laikai ir veikslai priklauso tiesioginei nuosakai, kuri nurodo tam tikru laiku vykstantį, vykusį ar vyksiantį veiksmą. Žemiau pristatomos kitos indoeuropiečių prokalbės nuosakos.

Injunktyvo vieta indoeuropiečių prokalbės veiksmažodžio sistemoje neaiški: vieni mokslininkai jį laiko atskira nuosaka, kiti – senųjų būtojo laiko formų liekana, kai jos dar neturėjo augmento. Injunktyvas buvo vartojamas indoiranėnų kalbose, jo daryba atitiko aoristą ir imperfektą (žr. aukščiau) be augmento ir išreiškė kalbėtojo požiūrį į išsakomą dalyką (rodė modalumą).^[328] Pasak K. Hofmano (vok. K. Hoffmann), injunktyvas buvo neutralus laiko ir nuosakos kategorijų atžvilgiu, taigi jis reiškė tik veiksmažodžio veiksmą.^[329] R. Bekeso (ol. R. Beekes) manymu, pagrindiniame sakinyje injunktyvo reikšmė buvo artima konjunktyvui ir liepiamajai nuosakai.^[330]

Optatyvas – tai nuosaka, reiškianti galimą veiksmą („galėtų daryti“). Optatyvas buvo sudaromas prie šaknies jungiant priesagą *-yeh₁- ~ *-ih₁- (be laringalų tampa *-yē- ~ *-ī-; žr. skyrelį „Laringalų skaičius“).^{[292][331][332]}

Optatyvo galūnės – antrinės (kaip aoristo), ir tai verčia manyti, jog šios formos nuosakos reikšmę įgavo vėliau, o pradžioje jomis reikštas būtasis laikas.^[333] J. Kurylovičiaus (lenk. J. Kuryłowicz) manymu, optatyvas kilo iš aoristo su priesaga *-ē-, o optatyvo priesaga *-yē- atsirado iš naujo skaidant šaknį su įterptiniu *-y- (= *-i̯-), įspraustu tarp ilguoju balsiu besibaigiančios šaknies ir priesagos *-ē-: *pōy-ē-t 'gėrė' (šaknis *pō-) > *pō-yē-t. Vėliau ši priesaga tapo dari ir išplito į kitas šaknis. Atematinių veiksmažodžių šaknis visada nykstamojo laipsnio.^[334]

Optatyvo galūnių rekonstrukcija:^[296]

Konjunktyvas – norą reiškianti nuosaka („noriu, kad darytų“), dažnai turinti ir būsimojo laiko reikšmę. Konjunktyvas buvo sudaromas prie šaknies jungiant teminį balsį *-e- ~ *-o- ir vadinamąsias pirmines galūnės. Susiliejus su tematinių veiksmažodžių kamiengaliu *-e- ~ *-o-, prieš galūnę susidarydavo ilgasis balsis (*bʰérōh₂ (su ilguoju *-ō-), *bʰérēsi, *bʰérēti), ir tuo konjunktyvo nuosakos galūnės skyrėsi nuo esamojo laiko galūnių. Atematiniai veiksmažodžiai asmenuoti kaip tematiniai esamajame laike: *h₁ésoh₂, *h₁ésesi, *h₁éseti.^[335] Visoms konjunktyvo formoms taikomas pamatinis šaknies laipsnis.^[336]

Konjunktyvo galūnės tikriausiai yra tos pačios kilmės kaip ir esamojo laiko. J. Kurylovičius (lenk. J. Kuryłowicz) teigia, kad taip atsitiko senąsias esamojo laiko formas pakeitus naujomis: senosios tapo vadinamosiomis antrinėmis, o šių formų tematinis balsis buvo suvoktas kaip konjunktyvo priesaga.^[337]

Pasak Z. Zinkevičiaus, ankstesniu ide. laikotarpiu liepiamoji nuosaka (liepinys) galūnių neturėjo, ji buvo reiškiama gryna šaknimi arba kamienu, ir tik vėliau imta jungti įvairias dalelytes. Be to, liepimui galėjo būti pasitelktos ir tiesioginės nuosakos formos.^[338] Antrajam asmeniui ir toliau galėjo būti vartojamas grynas veiksmažodžio kamienas (ø).^[339] Kiti asmenys įgaudavo ypatingų liepiamosios nuosakos (imperatyvo) galūnių.^[340]

Pabrėžtina, kad buvo dvi liepiamosios nuosakos rūšys – esamoji ir būsimoji. M. Viljanueva Svensonas (isp. M. Villanueva Svensson) jas iliustruoja tokiu pavyzdžiu: lot. Tu epistulam hanc a me accipe atque illi dato 'Tu paimk šį laišką iš manęs [dabar – liep. n. accipe] ir atiduok jam [vėliau – būsimoji liep. n. dato]'.^[329] Būsimoji liepiamoji nuosaka su visais asmenimis ir abiem veiksmažodžio rūšim turėjo priesagą *-tōd. Pažymėtina, kad neigiamasis liepimas („nedaryk!“) buvo reiškiamas neiginiu *méh₁ + injunktyvo veiksmažodis (žr. „Injunktyvas“).^[329]

Be veikiamosios rūšies (žr. laikus ir nuosakas aukščiau), ide. veiksmažodžiai galėjo turėti ir vidurinę rūšį, dar vadinamą mediumu, mediju, mediopasyvu. Vidurinė rūšis reiškė savaime vykstantį arba į save nukreiptą veiksmą ir atitinka lietuvių kalbos sangrąžinius veiksmažodžius: liet. debesys apniaukė dangų (veik. r.) – dangus apsiniaukė (sangrąž. veiksm.). Atskiros neveikiamosios rūšies (kaip liet. dangus yra niaukiamas debesų) indoeuropiečių prokalbėje nebuvo – prireikus ją atstodavo vidurinė. Vidurinė rūšis išsaugota anatolų, indoiranėnų, graikų ir tocharų kalbose, o lotynų, salų keltų ir gotų kalbose vidurinės rūšies galūnės buvo pritaikytos neveikiamajai rūšiai sudaryti. Baltų, slavų ir armėnų kalbose vidurinė rūšis visai išnykusi.^[329]

Ne visi veiksmažodžiai galėjo būti kaitomi vidurinėje rūšyje. M. Viljanueva Svensonas (isp. M. Villanueva Svensson) išskiria tokias semantines vidurinės rūšies veiksmažodžių klases: 1. judėjimo (gr. ἔρχομαι 'ateinu'); 2. fiziologinių procesų (skr. smáyate 'šypsosi'); 3. nusakančių emocinę būklę (gr. αἴδομαι 'gėdijuosi'); 4. suvokimo (skr. cáṣṭe 'žiūri', gr. δέρκεται 'mato'); 5. kalbėjimo (gr. εὔχομαι 'meldžiu') ir kt.^[329]

Dukterinėse kalbose vidurinės rūšies galūnės gerokai skiriasi, jos sunkiai kildinamos iš vienos pradinės formos. Vadinamosios pirminės galūnės vartojamos esamajame laike ir konjunktyve, antrinės – aoriste ir optatyve, o liepiamosios nuosakos vidurinė rūšis turėjo savitesnių galūnių. Kaip matyti, vidurinės rūšies formos primena perfektą (laikas, veikslas):^[341]

Vidurinės rūšies galūnės buvo jungiamos prie atitinkamų veikiamosios rūšies laikų ir nuosakų kamienų (žr. aukščiau). Kaip minėta, perfektas bent ankstesniu laikotarpiu nevartotas su vidurine rūšimi. Toliau pateikiamas D. Rindžo (angl. D. Ringe) nurodytas veiksmažodžio *bʰér- 'nešti' (plg. liet. berti) pagrindinių laikų ir nuosakų asmenavimas vidurinėje rūšyje:^[342]

Indoeuropiečių prokalbėje tikriausiai nebuvo bendraties, bet jau turėti dalyviai.^[343][344] Be to, ide. galėjo būti sudaromi veiksmažodiniai daiktavardžiai, o iš įvairių jų formų dukterinėse kalbose susidarė bendratis,^[345][346] sakykime, baltų (*-ti, *-tey, *-tēy), slavų (*-ti) ir tocharų (*-tsi) kalbose bendratis tikriausiai kilusi iš veiksmažodinių daiktavardžių naudininko arba vietininko: balt. prok. *mirtey 'mirčiai', *mirtēy 'mirtyje'. Daugumoje indoeuropiečių kalbų vartojamas siekinys su baigmenimi *-tum kilęs iš veiksmažodinių daiktavardžių galininko, plg. balt. prok. *leytun < ide. *leytum 'lietų, lijimą'.^[347]

Esamojo laiko ir aoristo veikiamosios rūšies dalyviai buvo sudaromi su priesaga *-nt-, jungiama prie atitinkamo laiko kamieno: es. l. *ǵíǵṇh₁ont- 'gaminąs', aor. *ǵṇh₁ont- 'pagaminęs'. Veikiamosios rūšies perfekto dalyviai turėjo priesagą *-wōs- ~ *-wos- ~ *-us-: *ǵeǵṇh₁wos- 'tas, kuris yra gaminęs'.^[348] Veikiamosios rūšies vyriškosios ir bevardės giminės dalyviai, matyt, buvo linksniuojami kaip priebalsinio kamieno daiktavardžiai, moteriškosios – kaip ih₂ ~ yeh₂ kamieno. Vidurinės rūšies dalyviai turėjo priesagą *-mHno-, kur vyr. ir bev. g. linksniuota pagal o kamieną, moteriškoji – pagal eh₂. Kai kuriose kalbose veiksmažodiniai būdvardžiai tapo dalyviais, turinčiais priesagas *-mo-, *-no- ir *-to-.^[349] Baltų kalbose veiksmažodinių būdvardžių priesagos *-mo- ir *-to- buvo pasitelktos neveikiamųjų dalyvių darybai, veikiamosios rūšies dalyvių priesagą *-nt- tęsia esamojo ir būsimojo laikų veik. r. dalyviai, o perfekto dalyvių priesagą *-us- – būtojo laiko veik. r. dalyviai (daugiau apie dalyvių kaitybą žr. straipsnyje „Baltų prokalbė“).

Ne visi skaitvardžiai buvo kaitomi, tačiau prie iš viso nekaitomų žodžių jie nepriskirtini. Indoeuropiečių prokalbėje tikriausiai nebuvo vieningo prieveiksmių iš būdvardžių ir daiktavardžių darybos būdo ir prieveiksmių paskirtį atlikdavo šių dviejų linksniuojamųjų kalbos dalių bei įvardžių linksnių formos, pavyzdžiui, vyr. g. įvardžio galininkas *kʷom 'kada'.^[350][351]

Stabarėjančios linksniuojamųjų žodžių formos, atitinkančios dabartinių indoeuropiečių kalbų prieveiksmio reikšmę, galėjo eiti ir jungtukais, dalelytėmis bei kitais tarnybiniais žodžiais.^[352] Iš tų nedaugelio ide. nekaitomųjų žodžių galima rekonstruoti jaustuką *way 'vai' (liet. vai, lot. vae, sen. gr. οὐαί (ouaí), arm. վայ (vay), pers. وای‏ (vây)), prieveiksmius *nuH, *nū̆nóy 'dabar' (liet. nū, nūnai, rus. ны́не (nýne), vok. nun, sen. gr. νυν (nun), skr. नू (nū́), sen. air. nu), *h₁yow 'jau' (liet. jau, latv. jau, prūs. iau, slav. (j)u-že, got. ju, sen. vok. a. ju) ir kt.^[353]

Indoeuropiečių prokalbėje būta dūrinių, pavyzdžiui, kaip liet. kraujažolė – jie kilo iš žodžių junginių („kraujo žolė“). Buvo paplitę sudurtiniai asmenvardžiai, plg. liet. Gintautas 'ginąs tautą', gr. 'Αρχέλαος (Archelaos) 'valdąs tautą', skr. Trasádasyus 'verčiąs priešus drebėti', rus. Бронислав (Bronislav) 'ginąs šlovę', vok. Ludwig 'garsi kova'.^[354]
Priešdėlių prokalbėje iš viso nebuvo, taigi žodžių daryba grindžiama priesagomis.^[355] Keletas iš jų:^[356]

Nors dauguma indoeuropiečių kalbų yra nominatyvinės ir būtent nominatyvinė kalbos sandara rekonstruojama indoeuropiečių prokalbei, grįsdamasis tam tikrais kalbų duomenimis 1901 m. Ch. Ulenbekas (ol. Ch. Uhlenbeck) pateikė prielaidą, kad indoeuropiečių prokalbėje ankstesniu laikotarpiu vietoj nominatyvinių konstrukcijų buvo vartojamos ergatyvinės.^[357] Pasak kitos hipotezės, pasiūlytos G. Klimovo, iki nominatyvinės struktūros turėjusi būti aktyvinė.^[358][359]

Žodžių tvarka sakinyje buvusi laisva, pagrindinis sakinio dalių eiliškumas – SOV (veiksnys – papildinys – tarinys, kaip liet. vilkas grobio ieško).^[360][361] Kaip rodo tipologiniai tyrimai, kalboms su tokia žodžių tvarka būdinga pažyminys prieš pažymimąjį žodį, dažnesnė priesaginė, o ne priešdėlinė žodžių daryba, o vietoj galūnių – savybinės priesagos. Visi šie reiškiniai atsispindi ide.^[362]

Ide. galiojo Vakernagelio dėsnis, pasak kurio bekirtės dalelytės ir kiti klitikai sakinyje atsidurdavo antroje vietoje.^[363]

Būdvardžiai buvo derinami su daiktavardžiais gimine, skaičiumi ir linksniu.^[364] Buvo derinamas veiksnio ir tarinio skaičius bei asmuo, tačiau kuopiniai daiktavardžiai (kolektyvai) eidavo su veiksmažodžio vienaskaita.^[365][210]

Rekonstruotas indoeuropiečių prokalbės žodyno sluoksnis teikia vertingų duomenų apie senųjų indoeuropiečių gyvenimą ir religiją. Įvairiais apskaičiavimais, indoeuropiečiai vartojo nuo 15–20 iki 40 tūkstančių žodžių. Šiuo metu rekonstruota apie 1200 (ne tiek patikimai – dar 500) indoeuropiečių prokalbės žodžių šaknų.^[366]

Ide. turėta sudėtinga, išplėtota giminystės ryšių pavadinimų sistema. Be kitų, vartoti žodžiai: senelis (*h₂euh₂os), močiutė (*Han-), tėvas (*ph₂tḗr), tėtis (*átta), motina (*méh₂tēr), sūnus (*suHnús), duktė (*dʰugh₂tḗr), brolis (*bʰréh₂tēr), sesuo (*swésōr), vaikaitis, nepuotis (*népōt), sūnėnas, dėdė iš tėvo pusės (*ptruᵘ̯io-^[367]), avynas (dėdė iš motinos pusės; *h₂ewh₂yos). Vartoti ir kai kurie giminaičių iš vyro pusės pavadinimai: marti (*snusós), šẽšuras (vyro tėvas; *sweḱuros), anyta (*sweḱruH-), dieveris (*deh₂iwēr), žentas (*ǵ(e)mHōr), vyro sesuo (*ǵelh₂-ou), jentė, -ers (vyro brolio žmona; *i(e)nh₂ter-). Kadangi nežinoma giminystės ryšių iš žmonos pusės, manoma, kad po vedybų moterys apsigyvendavo vyro šeimoje, taip pat galėjęs būti nuotakų grobimo paprotys.^[368][369]

Į indoeuropiečių valgiaraštį įėjo: mėsa (*mē(m)s), druska (*séh₂-(e)l-), pienas (*h₂melǵ-, plg. liet. melžti), iš jo gamino sviestą ir sūrį, medus (*melit) ir jo gėrimas midus (*medʰu), vynas (*w(e)ih₁-on-) ir tikriausiai gilės (*gʷlh₂-(e)n-). Iš žuvų (*dʰǵʰuH-) jiems buvo žinomos lašišos, upėtakiai, karpiai, upiniai unguriai ir galbūt šamai. Indoeuropiečiai valgė obluolius (*h₂ébl̥, *h₂ebōl).^[370][371]

Indoeuropiečiai laikė tokius naminius gyvūnus: karves (*gʷeh₃us), kiaules (*suHs), avis (*h₂ówis), ožkas (*diks), arklius (*h₁éḱwos), žąsis (*ǵʰans), šunis (*ḱ(u)wṓn).^[372] Drabužiai buvo siuvami iš avių ir ožkų vilnos. Indoeuropiečiai nelaikė vištų, triušių ir asilų. Naudotasi arklu (*h₂erh₃-trom).^[373]

Indoeuropiečiai turėjo išplėtotą vežimo ir jo dalių terminiją: *weǵʰnos 'vežimas', *yugóm 'jungas', *h₂eḱs- 'ašis'. Išlikę trys rato pavadinimai: *kʷekʷlóm (plg. liet. kaklas), *Hwṛgi- ir *Hroth₂os. Ratai buvo daromi iš trijų lenktų ir suriestų lentų. Sudėtiniai ratai su stipinais atsirado apie 2500–2000 m. pr. m. e., t. y. jau po indoeuropiečių prokalbės skilimo. Išliko laivo pavadinimas (*néh₂us), bet tikriausiai laiveliai (valtys) buvo naudojama per upes ir ežerus persikelti.^[374][375]

Turėti šie didesnių žvėrių pavadinimai: vilkas (*wĺ̥kʷos), lapė (*wl(o)p-), lokys (*h₂ŕ̥tḱos), lūšis (*luḱ-), bebras (*bʰébʰrus), ūdra (*udros), kiškis (*ḱasos), elnias (*h₁elh₁ḗn), briedis (*h₁ólḱis) ir tauras (*touros).^[376][377]

Ide. rekonstruojami tokie medžių pavadinimai: beržas (*bʰerHǵos), klevas (*h₂ēkṛ), kukmedis (*h₁eiwos, plg. liet. ieva; *taksos), alksnis (*h₂eliso-), gluosnis (*weit-, plg. liet. vytis 'žilvitis; vytelė') ir kiti.^[378]

Dėl kilmės diskutuojama, tačiau galėjo būti šiek tiek skolinių iš kitų kalbų, pavyzdžiui, *dʰoHnéh₂ 'duona', *Handʰ 'maistinis augalas', *gʰeid 'ėriukas'.^[379]

2012 m. fantastiniame filme „Prometėjas“ androidas Deividas kosminėje kelionėje studijuoja senovines kalbas ir į aukštos nežemiškos civilizacijos atstovą kreipiasi indoeuropiečių prokalbe.^[380][381] Be to, Deividui žiūrint vaizdinę paskaitą apie indoeuropeistiką, skamba A. Šleicherio (vok. A. Schleicher) indoeuropiečių prokalbe sukurta pasakėčia.^[382][381]

Akompanuojant Londono Karališkajam filharmonijos orkestrui, indoeuropiečių prokalbe atliekama kompozicija „Vandens preliudija“ – pirmasis iš trijų albumo „Jūrą talpinęs lašas“ (angl. The Drop That Contained the Sea) takelių. Šios kompozicijos premjera įvyko Karnegio koncertų rūmuose Niujorke 2014 m. balandžio 13 d., kūrinio autorius – amerikiečių kompozitorius K. Tinas (angl. Ch. Tin).^[383][384]

2016 m. vasario 23 d. išleistame kompiuteriniame žaidime „Far Cry Primal“, kur veiksmas rutuliojasi akmens amžiuje, dialogai sukurti „primityvia kalba“, jos pagrindas – indoeuropiečių prokalbė.^[385]