Dekabristai

XIX a. pradžioje dalis kilmingųjų carinėje Rusijoje buvo nusistatę prieš bujojusią imperijoje autokratiją ir baudžiavą, kas, jų manymu, trukdė šalies pažangai. Nepaisant skirtingo jų požiūrio į bręstančias reformas, juos įkvėpė panašios idėjos:

• Rusijos baudžiavinė realybė kaip pažangos stabdis;
• patriotinis pakilimas po 1812 m. pergalės prieš Napoleoną Bonapartą;
• Vakarų švietėjų – Voltero, Ruso, Monteskjė – veikla;
• imperatoriaus Aleksandro I vyriausybės nenoras vykdyti nuoseklias reformas.

Dekabristų lyderiai buvo paruošę įvairių programų savo idėjų įgyvendinimui, nors daugelis jų buvo ganėtinai prieštaraujančios viena kitai tiek turiniu, tiek ir keliamais galutiniais tikslais. Kai kurios iš jų:

• Nikitos Muravjovo konstitucija ^[2] – sukūrimas Rusijos federacijos iš 13 valstybių (держава) ir 2 sričių;
• Pavelo Pestelio „Rusų tiesa“ ^[3] – vieninga nedaloma Rusija kaip respublika su centralizuota valdžia;
• kunigaikščio Sergejaus Trubeckojaus „Manifestas rusų liaudžiai“ ^[4] – panaikinti baudžiavą, pagalvės mokestį, sukurti vietinės savivaldos organus.

Dekabristai pradėti sukilimą nusprendė po Aleksandro I mirties prieš naujojo imperatoriaus Nikolajaus I prisaikdinimą. Buvo planuojama patekti į caro apartamentus Žiemos rūmuose ir suimti jo šeimą. Maištininkai gruodžio 14 d. surinko Sankt Peterburgo Senato aikštėje minią kareivių ir karininkų ir paviešino reikalavimą, kad valstybės taryba ir senatas paskelbtų jų „Manifestą rusų liaudžiai“, kuriame būtų pranešama apie baudžiavos panaikinimą, piliečių laisvę ir teises, visuotinės karinės prievolės įvedimą, kareivių tarnybos palengvinimą. Tačiau sukilimas nebuvo tinkamai paruoštas, o ir senatas bei dalis Peterburgo garnizono jau buvo prisiekę Nikolajui I, vėliau tapusiam vienu iš reakcingiausių carų Rusijos istorijoje. Susirinkusieji iš aikštės buvo išvaikyti artilerijos ugnimi. Per neramumus žuvo 1271 žmogus. Aukų buvo ne tik tarp maištininkų – buvo nukauti kai kurie valstybės tarnautojai, žuvo pats sostinės generalgubernatorius.

Gruodžio 29 d. sukilo Černigovo pulkas Ukrainoje, tačiau buvo greitai numalšintas. Pats Nikolajus I vadovavo dekabristų bylos tyrimui. Baudžiamojon atsokomybėn buvo patraukti 579 žmonės, iš kurių dauguma buvo kariškiai. Susidorota žiauriai: organizatoriai ir vadai – Pavelas Pestelis, Sergejus Muravjovas-Apostolas, Michailas Bestuževas-Riuminas, Piotras Kachovskis, Kondratijus Rylejevas – pakarti, virš šimto dekabristų – išsiųsti į Sibiro katorgą, kiti – iš aukšto rango karininkų pažeminti iki kareivių ir išsiųsti į Kaukazą. Ten pat atsidūrė ir visas Černigovo pulkas.

Dekabristų pralaimėjimas dar labiau sustiprino prieštaravimus tarp caro valdžios iš vienos pusės ir kilmingosios bajorijos bei inteligentijos iš kitos. Paprasta varguomenė, valstiečiai šio sukilimo idėjų nesuprato ir nepalaikė, nes rėmėsi tikėjimu caru-tėvu (царь-батюшка) ir jo malone. Toks liaudies požiūris padėjo valdžiai sėkmingai kovoti su revoliucingomis liberalizmo idėjomis imperijoje. Dekabristai praleido progą kurti ir vystyti šalies valstybingumą pagal vakarietišką modelį. To meto pažangiausių, labiausiai apsišvietusių, didžiausių šalies patriotų izoliavimas nuo visuomenės gyvenimo buvo netgi prilyginamas Rusijos nacionalinei tragedijai. Dekabristai turėjo didelę įtaką Rusijos filosofijos, literatūros, istorijos mokslų plėtrai ir vėlesniam revoliuciniam judėjimui.

• Dekabristai Sibire
• Dekabristų sukilimas
• Gribojedovas ir dekabristai^{[neveikianti nuoroda]}