Baikovo kapinės

Kapinių vartai
Baikovo kapinės
Baikovo kapinės
Koordinatės
50°25′00″š. pl. 30°30′21″r. ilg. / 50.416667°š. pl. 30.505833°r. ilg. / 50.416667; 30.505833
Vieta Ukraina Ukraina, Kijevas
Vieta Kijevo sritis
Plotas 72,47 ha
Naudotas nuo 1834 m.

Baikovo kapinės (ukr. Байкове кладовище, Байковий цвинтар) – vienos seniausių ir žymiausių kapinių, esančių Kijeve, Ukrainoje. Jose palaidota žymių, nusipelniusių žmonių. Didžiausias Ukrainos memorialinis nekropolis, turintis kultūros paminklo statusą. Kapinės riboto laidojimo, užima 72,47 ha dydžio plotą, palaidota 180 440 žmonių (2001 m.).[1][2][3]

Kapinių planas

Kapinės pavadintos generolo Sergejaus Baikovo (1772–1848), 1812 m. Tėvynės karo ir 1828–1829 m. Rusijos–Turkijos karo dalyvio, vardu. Išėjęs į atsargą, generolas apsigyveno Kijeve ir įsikūrė nusipirktame dvare anapus Lybidžio (Либідь) upės. Ilgainiui vietovei prigijo savininko pavardė „Baikovo dvaras“. Vėliau Baikovo pavadinimą gavo kaimas ir jame buvusios kapinės.

Istorija

redaguoti

Baikovo kapinės atidarytos 1834 m., siekiant atskirose dalyse laidoti katalikų ir liuteronų tikėjimo asmenis. Kiek vėliau, 1834 m. gruodžio mėn., čia buvo leista laidoti stačiatikius. Kiekviena kapinių dalis turėjo savo koplyčią.

Baikovaja gatvė kapines dalija į dvi nelygias dalis. Pietinė, nedidelė dalis yra Senosios Baikovo kapinės, šiaurinė, didžioji dalis – Naujosios Baikovo kapinės, kuriose pradėta laidoti XIX a. pabaigoje. Naująsias kapines juosia akmeninė siena, kurios įėjimo vartai stilizuoti kaip cerkvė, bažnyčia ir kirchė. 1884-1889 m. teritorijoje pastatyta akmeninė Žengimo į dangų cerkvė (architektas Vladimiras Nikolajevas). Manoma, kad tuo metu pastatytos pirmosios laidojimo koplyčios. Kai kurias iš jų projektavo geriausi Kijevo architektai. Šv. Demetrijaus cerkvė Senosiose kapinėse buvo uždaryta ir nugriauta 1890 m. Jos altoriaus vietoje išlikęs paminklinis akmuo. Bizantinio stiliaus stačiatikių bažnyčia (Viešpaties žengimo į dangų) pastatyta iš pajamų, gautų pardavus laidojimo vietas. Sovietmečiu ji buvo saugoma kaip memorialinė salė laidotuvių ceremonijoms. Šiandien ji vėl naudojama kaip bažnyčia. Virš įėjimo į Naujųjų kapinių stačiatikių dalį 1909 m. pastatyta neorusiško stiliaus vartų bažnyčia (architektas E. Jermakovas).

Sovietmečiu Baikovo kapinės tapo pagrindiniu Kijevo nekropoliu inteligentijos, viduriniosios ir aukštesniosios klasės visuomenės atstovams. Daugelis antkapinių paminklų tapo monumentaliojo meno kūriniais. Nuo 1991 m., kai Ukraina atgavo nepriklausomybę, kapinės išliko prestižine laidojimo vieta mieste. Aštuoniasdešimt septyni paminklai įtraukti į Kijevo nacionalinių kultūros paveldo paminklų sąrašą.

Baikovo kapinių teritorijoje stūkso apie dvidešimt laidojimo koplyčių su kriptomis, kurios visos yra skirtingos architektūros. Jas vienija tik vidinė struktūra: nedidelė patalpa, į kurią įeidavo paminėti palaidotųjų, ir grotomis atskirtas požemis su karstais. Daugelį antkapinių koplyčių pastatė žinomi architektai: V. Gorodeckis, V. Nikolajevas, I. Nikolajevas ir kt. Visi šie statiniai unikalūs tuo, kad pastatyti ir įrengti pagal tradicijas, atitinkančias velionių religijas – stačiatikių, katalikų, liuteronų. Didžioji dalis paminklinių užrašų buvo sunaikinti per II pasaulinį karą. Karo metu rūsiuose slėpėsi ištisos šeimos, daugiausia žydų. Vėliau juose pradėjo kurtis benamiai. Šiandien laidojimo koplyčios ir rūsiai yra prastos būklės, nes daugelis kapaviečių buvo atidarytos ir išplėštos, apleistos.

1975 m. už kapinių pastatytas modernios architektūros krematoriumas, suprojektuotas architekto A. Mileckio. 1983 m. kapinėse įrengtas kolumbariumas.

Žymūs palaidojimai

redaguoti

Galerija

redaguoti

Šaltiniai

redaguoti
  1. „БАЙКОВЕ КЛАДОВИЩЕ, БАЙКОВИЙ ЦВИНТАР“. resource.history.org.ua. Suarchyvuotas originalas 2022-03-27. Nuoroda tikrinta 2022-05-13.
  2. „Байковий цвинтар“. Suarchyvuotas originalas 8 серпня 2015. Nuoroda tikrinta 31 липня 2015. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= ir |archive-date= (pagalba)
  3. Некрополі Києва Archyvuota kopija 2020-07-23 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos

redaguoti