Asimiliacija (sociologija)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Asimiliacija (iš lot. assimilatio – 'supanašėjimas'), nutautimas arba nutautinimas^[1] – sociologijoje procesas, kurio metu mažuma perima daugumos vertybes, elgesio normas, kalbą ir daugumos yra „absorbuojama“.

Šios sąvokos vartojimo pradžioje buvo manoma, kad asimiliacija yra vienpusis procesas, kurio metu viena grupė atsisako savo kultūros pakeisdama ją dominuojančia valstybėje kultūra. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad asimiliacijos procesas veikia tiek mažumą, tiek daugumą. Asimiliacijos sąvoka dažnai vartojama sinonimiškai akultūracijos sąvokai.

Asimiliacija reiškia esminį socialinį pasikeitimą, tačiau pats procesas turi daug etapų ir pakopų. Atskirų individų arba grupių asimiliacija į didesnę bendruomenę gali vykti visą jų gyvenimą ar net keletą kartų. Teritorija, kur vyksta keleto mažumų asimiliacija, dažnai vadinama „lydymosi katilu“.

Asimiliacija gali būti savanoriška (tai dažniausias atvejis tarp imigrantų) ir priverstinė. Savanoriška asimiliacija dažnai apibūdinama metafora „lydymosi katilas“ (melting pot). Asimiliacija taip sumažina skirtumus tarp gyventojų, kad per laiką atskiri individai nebejaučia kultūrinių skirtumų tarp savęs ir juos supančių žmonių.

Ten, kur valstybė priverstiniais metodais skatina asimiliaciją, dažnai susilaukiama didelio mažumų pasipriešinimo. Valstybės taikoma asimiliacinė politika paprastai yra teisinama siekiu visiems piliečiams suteikti lygias teises ir galimybes. Iš kitos pusės, tai sukelia mažumų atstovų nepasitenkinimą, nes drauge jų kultūra ir tradicijos yra nuvertinamos kaip nevertos išlikimo. Sėkmingai taikoma asimiliacinė politika galop priveda prie tautinių mažumų išnykimo.

Svarbu ir tai, kad mažumos asimiliacija ir absorbavimas didesnėje bendruomenėje priklauso ne tik nuo mažumos noro, bet ir nuo didesnės grupės požiūrio. Dažnai didesnė bendruomenė nepriima bandančių joje asimiliuotis individų ir toliau juos diskriminuoja pagal tuos požymius, kurių jie negali pakeisti, pvz., fizinę išvaizdą. Savo ruožtu mažumos gali manyti, kad nėra pagrindo atsisakyti tokių tapatybės elementų kaip religija, kalba ir papročiai vien tik dėl to, kad įgautų išlikimui didesnėje bendruomenėje reikalingus įgūdžius; dažniausiai manoma, kad įmanoma ir tai, ir tai.