Andrius Benediktas Klongevičius

1789–1797 m. dėstė Kražių kolegijoje. Nuo 1797 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos ir Moralės fakultetuose, nuo 1801 m. – Vilniaus diecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1799 m. kovą. 1815 m. teologijos daktaras.

1802–1808 m. ėjo įvairias pareigas Vilniaus vyskupijos konsistorijoje. Nuo 1808 m. buvo Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos kapelionas, 1810–1812 m. – jos regentas (rektorius). Priešinosi seminarijos rusinimui. 1815–1828 m. Vilniaus universiteto dogmatinės teologijos ir Bažnyčios istorijos profesorius, 1822 m. laikinai ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas. Per paskaitas aiškino jozefinizmo esmę, jį kritikavo. Kelerius metus ėjo Vilniaus cenzūros komiteto pirmininko pareigas. 1819 m. Podolės Kameneco kanauninkas, nuo 1820 m. pr. – Vilniaus katedros kapitulos kanauninkas.

1828 m. gegužę paskirtas Vilniaus vyskupu sufraganu ir Vilniaus vyskupijos administratoriumi (į vyskupus sufraganus su teise valdyti vyskupiją įvesdintas tų metų rugsėjo 12 d.). Rūpinosi kunigų drausme, įpareigojo juos atlikinėti rekolekcijas, rengti dekanatų konferencijas, tinkamai tvarkyti parapijų knygas, išleido pamokslų sakymo, bažnytinio giedojimo, elgesio su žmonėmis ir kitų instrukcijų, aplinkraščių. Jo pastangomis restauruota Vilniaus katedra ir jos varpinės bokštas. Nuo 1830 m. – Arabijos Krizopolio titulinis vyskupas.

1831 m. vasario pab. carinės administracijos verčiamas paskelbė Lenkijos ir Lietuvos sukilimą smerkiantį laišką katalikų kunigams. Kovo pab. caro kariuomenei (kazokams) Ašmenos bažnyčioje nužudžius apie 150 civilių, pareikalavo, kad generalgubernatorius kaltininkus nubaustų. Už tai vyskupas buvo ištremtas į Jaroslavlį (po pusmečio iš ten pervežtas į Petrapilį), bet jau 1832 m. nuo tremties atleistas, tų metų birželį grįžo į Vilnių.

Rusų valdžiai 1832 m. rugpjūčio pab. uždarius Vilniaus universitetą, Klongevičiaus rūpesčiu iš Vilniaus vyriausiosios kunigų seminarijos (veikė 1803–1833 m.) ir buvusio Vilniaus universiteto Moralinių ir politinių mokslų fakulteto suformuota Vilniaus dvasinė akademija (veikė nuo 1834 m., 1842 m. perkelta į Petrapilį). Klongevičius siekė paversti šią mokyklą stipriu kunigų rengimo centru, pats rūpinosi dėstytojų parinkimu, dvasininkų rengimu; akademijos statute buvo numatytos aštuonios katedros: Šv. Rašto, biblinės archeologijos ir hermeneutikos; moralinės, dogmatinės ir pastoralinės teologijos; logikos ir moralinės filosofijos; bažnyčios istorijos ir kanonų teisės; teorinės ir praktinės homiletikos; lotynų ir graikų literatūros ir kalbų; rusų ir lenkų literatūros ir kalbų; Rusijos ir visuotinės istorijos.^[2]

Nuo 1840 m. gruodžio – Vilniaus vyskupas ordinaras; pirmasis valstietiškos kilmės Vilniaus vyskupas.

Išleido pamokslų („Trumpas pamokslas apey pašanavoima ciesoriaus visos Rossios“, 1832 m.; anot Aldonos Prašmantaitės, į lietuvių k. šį A. B. Klongevičiaus parengtą pamokslą, arba „trumpąjį katekizmą“ išvertė Juozapas Arnulfas Giedraitis), paskaitų rinkinį, vadovėlių, prisidėjo prie lietuviškų („Litanios su maldomis apė s[zventu] Petru apaštalu“, išsp. 1842 m.) ir lenkiškų knygų rengimo, bendradarbiavo periodinėje spaudoje.^[1]