Albatros B.II

Vokietijos Imperijos orlaivių klasifikacijos (Idflieg) klasės "B" (neginkluoti dviviečiai žvalgybiniai orlaiviai) atitinkantis orlaivis Albatros B.II buvo suprojektuotas 1914 m. Jo autorius Ernstas Heinkelis rėmėsi paties anksčiau sukurtu modeliu Albatros B.I. Orlaivis turėjo daug panašumų su pirmtaku, tačiau buvo su trumpesniais sparnais, kurie leido jį padaryti manevringesniu.

Orlaivio konsturkcija buvo gaminama iš uosio ir eglės medienos, jis turėjo vamzdinę plieninę važiuoklę.^[2] Į orlaivį pradžioje buvo montuojamas 100 AG (76 kW) variklis Mercedes D.I, vėliau, nuo B.IIa modifikacijos (gamyklinis pavadinimas (Albatros L 30), imti naudoti 120 AG galią išvystantys Mercedes D.II arba Argus As.II varikliai. Oru aušinamas radiatorius buvo iškeltas virš lėktuvo nosies.

Abu įgulos nariai lėktuve sėdėjo pagal to meto standartinį išsidėstymą: stebėtojas priekyje, o pilotas gale. Toks išsidėstymas liko visose B modifikacijose, nors jis nebuvo optimalus, pilotui matymo lauką siaurino masyvus aušinimo radiatorius, stebėtojas priekyje ir dvigubi sparnai, tarp kurių buvo suprojektuota piloto vieta.

Serijinė Albatros B.II orlaivių gamyba vyko pagrindinėje Ostdeutsche Albatros Werke (OAW) gamykloje ir filiale Šneidemiulėje (vok. Schneidemühl, dab. Pila, Lenkija), netrukus pagal licenciją pradėtas gaminti ir Aviatik, BFW, Luft-Fahrzeug-Gesellschaft (LFG), Mercur, Linke-Hoffman ir Refla aviacijos gamyklose.

Karo metu Albatros B.II kaip ir keletas kitų ankstyvųjų vokiečių lėktuvų modelių, užgrobtų Rusijos Imperijos kariuomenės, tapo pagrindu atgalinės inžinerijos būdu sukurtiems rusiškiems lėktuvams, pvz. Albatros B.II pagrindu buvo sukurtas V. Lebedevo konstrukcijos galingensiu, 150 AG (110 kW) galios Salmson varikliu varomas Lebed XI ("Биплан типа А1" Лебедь-ХI).^[3][4][5]

Pirmasis orlaivio skrydis įvyko 1914 metais. Versija su įmontuotu 120 AG galios varikliu bei dvimenčiu propeleriu pasiekė tuometį skrydžio aukščio rekordą - 4500 m. B.II tapo vienu pirmųjų Angliją bombardavusių lėktuvų: 1915 m. balandžio 16 d. lėktuvas numetė penkias bombas Anglijoje, Kento grafystėje. Vienintele bombardavimo „auka“ buvo juodasis strazdas, tupėjęs medyje, į kurį pataikė bomba.^[6] Pradžioje orlaivis buvo naudojamas tik Vokietijos, tačiau nuo 1914 m. pabaigos - ir Austrijos-Vengrijos karinėse oro pajėgose. 1915 m. iš tarnybos jį ėmė stumti ginkluotos C tipo versijos, tačiau iki pat karo pabaigos B modelis liko tarnyboje, daugiausiai kaip treniruočių lėktuvas,^[7] Po karo buvo naudojamas ir civilinėms reikmėms, kaip pašto, aeroklubų lėktuvas.

1919 m. latviai prie Jelgavos aptiko vokiečių paliktą lėktuvą. Variklis buvo perkaitęs, lėktuvas - be padangų, tačiau su sveikomis likusiomis dalimis. Suremontuotas biplanas 1920 sausio 20 d. tapo pirmuoju Aviacijos mokyklos lėktuvu.^[8]

1919 m. birželio mėn. Lietuvos karo aviacija iš Kauno Aleksoto aerodrome įsikūrusios Vokietijos KOP 425 eskadrilės (Flieger Abteilung 425) įsigijo keturis Albatros B.II. (gamykliniai numeriai 326, 1349, 2128, 2274). 1920 m. įsigyti dar du B.II: Nr. 1751 (panaudotas dalims) ir Nr. 1835.^[9] Karo aviacijos dirbtuvėse iki 1930 m. pagaminti dar 2 Albatros B.II.^[10] Šiuos orlaivius ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pakeitė Anbo-III, Anbo-V ir Anbo-51.^[11]

Kartu su Albatros C.Ib jie 1919 m. buvo priskirti Karo aviacijos mokyklai, nuo 1920 m. - Mokomąjai eskadrilei kur iki 1934 m.^[12] buvo naudojami pradiniam lakūnų mokymui ir lavinimuisi.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Karo aviacijoje lygiagrečiai naudojant Albatros B.II ir Anbo-II buvo pastebėta, kad pilotai mokiniai pirmąjį savarankišką skrydį atlikdavo vidutiniškai po 69 skrydžių, jei mokydavosi skraidyti Albatros B.II, arba vidutiniškai po 110 skrydžių, jei mokydavosi su Anbo-II.^[13]

1929 m. vieną Albatros B.II (modelis B.IIa) Karo aviacija perdavė neseniai įkurtam Lietuvos aeroklubui.^[14] 1930 metų vasarą juo parengti pirmieji civiliniai lakūnai V. Civinskas, I. Narbutas, L. Perednius, T. Zauka.

1982 m. Lietuvos kino studijos filmui "Skrydis per Atlantą" buvo sukurtas Albatros B.II maketas. Maketą sukūrė Česlovas Kišonas ir Bronius Oškinis.

Albatros B.II tapo vienu pirmųjų Lenkijos karo aviacijos lėktuvų. Jau 1918 m. vėlyvą rudenį besiformuojančios Lenkijos kariuomenės savanoriai Malopolskos regione užgrobė 14 šio tipo mokomųjų lėktuvų. 1920 metais Poznanės Łavicos aerodromo dirbtuvėse iš įsigytų dalių buvo surinkta dar 15 tokio tipo lėktuvų (kitais duomenimis – 10). Įskaitant vėlesnius pirkimus, Lenkijoje naudotų B.II skaičius gali siekti 64.

„Albatros B.II“ lėktuvai Lenkijoje buvo naudojami daugiausia treniruotėms, tačiau Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo metu 1-osios ir 15-osios žvalgybos eskadrilių Albatros B.II atliko ir žvalgybos bei bombardavimo misijas.

1918 m. prasidėjusiame pilietiniame kare švedų aktyvistai nupirko ir padovanojo Nordiska Aviatik A.B. gamykloje pagamintą N.A.B. Albatros. Jis buvo pervadintas į F.2, tapo Suomijos oro pajėgų pirmuoju orlaiviu. Albatros B.II Suomijos KOP buvo eksploatuojamas iki 1923 m.^[15]

Karo metu pažeistu propeleriu vienas Albatros B.IIa turėjo nusileisti Švedijos teritorijoje ir buvo internuotas. Švedai jį nukopijavo ir naudojo kaip treniruočių lėktuvą. Švediškos versijos buvo vadinamos Sk 1 ir Ö 2, atitinkamai naudojančios 120 ir 160 AG galios Mercedes variklius. Jų buvo pagaminta apie 42.^[16]

1926 m. įkūrus Oro pajėgų akademiją, lėktuvai buvo perkelti į Ljungbyhed karinį poligoną. 1929 m. visi orlaiviai nurašyti.

• B.II – 1914 m. versija, patobulintas B.I variantas.
• B.IIa – sustiprinto rėmo versija, į kurią montavo 120 AG Mercedes arba Argus variklius. Aušinimo radiatorius buvo patrauktas iš centro labiau į šoną pagerinant įgulos matymo sąlygas.
• W.1 – lėktuvas, skirtas žvalgybai virš jūros. Turėjo nusileidimui ant vandens skirtus plūdurus, taip pat 150 AG išvystantį Benz Bz. III variklį.

Albatros B.II su Mercedes D.II varikliu: