Manihikis

Atolas yra trikampio formos, iškilęs ant povandeninio 4000 m aukščio kalno viršūnės. Manihikio lagūna yra 10 km pločio, ją supa išilgai rifo išsibarstę 43 motu, mažos salelės. Sausumos plotas 5,3 km².

Iš europiečių pirmasis 1606 m. čia apsilankė ispanų-portugalų keliautojas Pedras Kirosas (Pedro Fernandes de Queiros), salą pavadindamas Gente Hermosa (Puikūs žmonės). Tačiau 1822 spalio 13 d. čia laivu Good Hope atplaukęs iš JAV kapitonas Patriksonas (Captain Patrickson) ją pavadino Humprey Island. Po čia atplaukusio 1928 m. banginių medžiotojų laivo Ganges salą pervadino Great Ganges Island. Vėliau sala vadinta Liderous, Gland, Sarah Scott. Nežiūrint keliatojų ir tyrinėtojų keičiamų pavadinimų, esamas Manihikio atolo vardas yra seniausias, duotas čiabuvių.

1889 m. dalis vietinių gyventojų pasipriešino misionieriams ir sutarė dėl salos „atidavimo“ su prancūzais, valdžiusiais Taitį. Nors prancūzų laivas ir nuvo atplaukęs prie Manihikio krantų, misionieriai jau buvo iškėlę Didžiosios Britanijos vėliavą. 1901 sala perduota Naujajai Zelandijai. Nuo 1822 m. į salą savo pretenzijas reiškė ir JAV, bet tik 1980 m. galutinai pripažino jos priklausymą Kuko saloms.

Manihikis garsėja juodųjų perlų auginimo ūkiais, suvenyrų gamyba, puikiomis galimybėmis povandeninio nardymo, žvejybos mėgėjams. Yra du kaimai: Tauhunu vakariniame atolo pakraštyje ir Tukao šiaurinėje dalyje. Čia 1996 m. gyveno 662, 2008 m. – 468 žmonės, 2021 m. – 207 žmonės,^[1] priklausantys matakeinangų ir tukuvharių gentims. Vartojamos Rakahangos-Manihikio ir anglų kalbos. Žmonių skaičius linkęs mažėti dėl jų emigracijos į kaimynines Australiją ir Naująją Zelandiją.

• Manihikio geografija
• Manihikio ir Rakahangos etnologija
• Manihikio aprašymas Archyvuota kopija 2011-09-03 iš Wayback Machine projekto.
• Visos Manihikio salos