Era (mitologija)
Era[1] (akad. dER3.RA[2]) – negandų, karo dievas akadų mitologijoje. Babiloniečių dievų sąrašuose šios dievybės tėvu įvardijamas dangaus dievas Anu, o sutuoktine – požemio pasaulio valdovė Ereškigalė arba deivė Mami (veikiausiai tapati Mamitum).[3][4] Eros epitetas – qarrâd ilî („dievų karys“),[3] taip pat buvo įvardijamas „maro ir skerdynių viešpačiu“.[2]
Pirmosios žinios apie Erą siekia Sargono dinastijos laikotarpį: pietinėje Mesopotamijoje aptikta asmenvardžių, kurių dėmuo yra šios dievybės vardas.[2] Kaip ir Nergalas, Era garbintas Kutoje, E-meslam šventykloje (drauge su sutuoktine Mami). Iš pradžių buvo tapatinamas su dievu Šul-pa-e, vėliau – su Nergalu (abi chtoninės dievybės).[3] Su Nergalu imtas sieti jau 2350–2200 m. pr. m. e. Išlikęs Nergalui skirtas šumerų himnas, kuriame minimas vardas Era. Kadangi išlikęs tekstas fragmentiškas, nėra aišku, ar turimos omenyje dvi savarankiškos dievybės, ar tai tik du skirtingi tos pačios dievybės vardai. Literatūrinės kompozicijos „Nergalas ir Ereškigalė“ versijoje vadinamąja standartine babiloniečių kalba vardas Era vartojamas vietoj Nergalo; tai rodo, kad tuo metu šios dievybės jau buvo glaudžiai susijusios.[2]
Era minimas dviejuose tekstuose, datuojamuose II tūkst. pr. m. e. Pirmasis iš jų – malda už karalių Hamurabį. Kadangi išlikęs tekstas labai fragmentiškas, iš jo apie dievybę nieko neįmanoma sužinoti. Antrasis – himnas deivei Inanai; į jį įeina malda už karalių Ur-Ninurtą. Šiame himne Inana ir kitos dievybės ragina karalių kraštą valdyti teisingai, tačiau parodyti ir savo jėgą; Enlilis paragina Ur-Ninurtą, kad šis būtų „kaip karys Era“.[2]
Vadinamuosiuose pranašiškų ženklų tekstuose iš Seleukidų laikų Uruko (305–64 m. pr. m. e.) neretai sutinkama frazė „Era sunaikins kraštą“; ši frazė – užuomina į tai, kad Era laikytas mirties nešėju. Apie šią Eros funkciją užsimenama ir Naujosios Asirijos karalystės laikų užkalbėjimuose, skirtuose išvaryti bloguosius demonus iš Huzirinos miesto. Pirmojoje teksto dalyje aprašomi įvairūs demonai ir tai, ką blogo jie gali padaryti kraštui bei jo gyventojams. Dievas Era čia įvardijamas „didžiuoju Era, kuris gatvėje pakerta žmones“.[2]
Dievavardis bandomas sieti su akadų k. žodžiu ereru, reiškiančiu „išdžiūti“, „būti išdžiūvusiam“. Teigiama, kad Era iš pradžių galėjo būti įvairių reiškinių, susijusių su Saulės kaitra, personifikacija (pvz., Saulės išdegintų laukų, stepėje kylančių gaisrų, dėl sausros kilusio bado).[3]
Pasak istorikės Gwendolyn Leick, Era turėjo ir audros dievybės bruožų. Tikėta, kad Era valdo potvynius, kalnų upokšnius, o nuo to priklauso žemės (ypač stepės) derlingumas. Šios funkcijos būdingos ir chtoninėms dievybėms, su kuriomis Era buvo tapatinamas.[3]
Šios dievybės atvaizdų neaptikta.[2]
Eros mitas
redaguotiApie Erą pasakojama babiloniečių tekste „Išumas ir Era“, dar vadinamame Eros mitu (datuojamas VIII a. pr. m. e.).[4][3] Didžiuma dantiraščio lentelių, ant kurių šis tekstas užrašytas, aptikta Ninevijoje, Ašūre bei Sultantepėje, dantiraščio lentelių taip pat rasta Babilone, Ūre ir Tel Hadade. Be to, aptikta amuletų, ant kurių įrašytos Eros mito ištraukos. Taip buvo siekiama apsisaugoti nuo blogio.[3]
Eros mitas yra literatūrinė kompozicija; kolofone nurodoma, kad dievas Išumas šį tekstą sapne padiktavęs raštininkui Kabti-ili-Mardukui.[3] Mite pasakojama, kaip Era, kuriam laikui užvaldęs pasaulį, nuniokoja Babiloniją. Manoma, kad pasakojimas gali turėti istorinį pagrindą: XII–IX a. pr. m. e. į šalį ne kartą buvo įsiveržusios įvairios klajoklių gentys (pvz., aramėjai).[4]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Mitologijos enciklopedija, II tomas. V., 1999. ISBN 5-415-01449-7, p. 426.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Ruth Horry, 'Erra (god)', Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses, Oracc and the UK Higher Education Academy, 2016. Nuoroda tikrinta 2020-10-29.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 57–58. ISBN 9781134641024.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 135–136. ISBN 978-0-292-70794-8.